Karsakiškyje gyvenantys Jonas ir Virginija Kubiliai sekmadienį dengs platų ir gausų stalą. Juk Tėvo dienos proga pasveikinti mylimo tėčio sugužės tegul ne visi trylika, bet vis tiek įspūdingas būrys vaikų, kai kurie jau ir su savo mažyliais.
Jonui Kubiliui visai nesvarbu, kokias dovanas Tėvo dienos ar kitų švenčių progomis jam dovanos, kokius žodžius tars jo vaikai. Gausios šeimos galvai iš tiesų visada svarbiausia, kad visi šeimos nariai būtų sveiki, laimingi, kad nė vieno iš jo trylikos pačių mylimiausių vaikų širdžių netemdytų liūdesio ar skausmo debesėliai. „Man geriausia, kai visi suvažiuoja, kai būname kartu“, – sako J. Kubilius.
Kad būtų laimingi
„Tėtis vaikams atlaidus ir labai geras – tai aš, mama, esu griežtesnė, dažniau baranti ir baudžianti, – šypsosi trylikos vaikų motina V. Kubilienė. – O tėtis visus guodžia, ramina, nubaustus atjaučia.“
Apie vargus ir rūpesčius, patirtus auginant tokį gausų vaikų būrį, Kubiliai šnekėti nenori. „Savi vargai ne tokie ir sunkūs“, – tvirtina sutuoktiniai, pripažįstantys, kad bene sunkiausia buvo, kol vienas po kito gimę pirmieji aštuoni vaikai dar maži buvo.
Dabar vyresnieji jau gimtąjį lizdą paliko, kai kurie ir savus susuko. Bet visi dažni svečiai namuose. Tik dviejų keliai į tolimesnius kraštus nuvingiavo: sūnus gyvena Anglijoje, dukra – Ispanijoje, jiems ne taip dažnai, kaip norėtųsi, Karsakiškis pasiekiamas. Vyriausiajam Kubilių sūnui Egidijui jau trisdešimt šešeri, mažyliui Lukui – trylika. Kubilių namuose su tėvais dabar liko tik penkios atžalos.
Skirtingi, bet vienodai brangūs
Visi Kubiliai tikri darbštuoliai. Prie ūkio, prie namų ruošos, kiemo, daržo, gyvulių priežiūros darbų visi vaikai – ir berniukai, ir mergaitės – tėvams puikūs pagalbininkai. Jaunųjų šeimininkių nuravėtuose daržuose sunkiai piktžolę surasi.
„Tokių vaikų paieškoti reikia!“ – apie savo atžalas didžiuodamasis sako J. Kubilius. Iš tokio gausaus būrio jis tikina nė vieno neišskiriantis.
Nors ir išvaizda, ir charakteriais, ir pomėgiais vaikai skirtingi, bet tėvui visi vienodai brangūs ir svarbūs. „Vieni daugiau mano būdo paveldėjo, kiti mamos“, – sako vyras ir džiaugiasi, kad nė viena atžala klaidžiais keliais nepasuko, tinginiais, palaidūnais netapo. Visi suprato tikrąsias gyvenimo vertybes, išmoko darbus dirbti, kitus atjausti, gausiame būryje draugiškai bendrauti.
Prisimindami, kaip augo vaikai, Kubiliai pasakoja, kad nė vienas jų nereikalaudavęs neįmanomo, nereikšdavęs neišpildomų užgaidų. Visi matė, kad tėvai taupo kiekvieną centą, kad nelengvai uždirbtus pinigus skiria tik patiems būtiniausiems daiktams.
Aišku, kaip ir visuose namuose, būdavę visko. Ir už prasižengimus bausmę reikėdavo atsiimti dažniausiai iš mamos. J. Kubilius prisipažįsta niekada vaikų nebausdavęs.
„Jiems reikia už viską atleisti. Negi patys šventi buvome, savo vaikystę pamiršome?“ – stebisi vyriškis. Jis įsitikinęs, kad vaikystė – vienas svarbiausių ir gražiausių žmogaus gyvenimo periodų, daug ką kiekvienas atsineša iš jos. Todėl taip svarbu, kad jos nelydėtų ašaros, netemdytų nuoskaudos.
Be mamos meilės
Žiūrint į gražią Kubilių šeimą net abejoti nereikia, jog vaikystėje įsimintas šviesus tėvų paveikslas lydės jų vaikus visą gyvenimą. Patys Virginija ir Jonas apie savo vaikystę negali pasakyti gražių žodžių. Nebuvo jie savų tėvų šitaip mylimi, globojami, mokomi.
Jonas vaikų namuose užaugo, mane taip pat mama paliko“, – su liūdesiu prisipažįsta V. Kubilienė.
Kai beveik prieš keturiasdešimt metų jiedu visiškai jauni susipažino, kai suprato, jog vienas kitam skirti, pasipasakojo abu savo vaikystės išgyvenimus, nuoskaudas, atskleidė tėvų meilės ilgesį.
Netolimuose Bigailiuose gimusiam Jonui teko paragauti ir vaikų namų duonos, anksti pradėti savarankiško gyvenimo kelią. „Su Virgute susipažinau vos iš armijos grįžęs, ir likome kartu visam laikui“, – sako J. Kubilius.
„Tiek vaikų susilaukėme ir dėl to, kad norėjome įrodyti, jog tėvų meilės gali užtekti visiems, kad viską įmanoma įveikti, jeigu tavo vaikai tau svarbūs. Mūsų su Jonu gyvenimas tarsi savotiška skola už mūsų tėvų nemeilę. Su kaupu norime perduoti vaikams tai, ko patys negavome ir labai ilgėjomės“, – apie skaudžią savo gyvenimo patirtį pasakoja 53 metų moteris.
Nuo paauglystės išmokusi savarankiškumo, ji visada pasitiki savo jėgomis. Su būsimuoju vyru susipažino vos 16-os sulaukusi, nė porai metų nepraėjus sukūrė šeimą, susilaukė pirmagimio.
„Iš pradžių svarstėme: gal tris, gal keturis vaikelius turėsime. Tiek daug tikrai nemanėme susilaukti. Tačiau taip susiklostė, kad nespėjome nė pamatyti, kai aštuoni mažyliai jau krykštavo namuose. Tik šiems gerokai paaugus, dar penkių susilaukėme“, – pasakoja moteris.
V. ir J. Kubiliai užaugino penkis sūnus ir aštuonias dukras. Tarp jų yra ir dvynukės – merginos šiemet baigė Karsakiškio Strazdelio pagrindinę mokyklą, mokslus toliau tęs Panevėžyje.
Laimingi tėvai jau didžiuojasi ir seneliais tapę. Į svetingą Kubilių kiemą užsuka jau net aštuoni jų anūkai, vyriausias iš jų panašaus amžiaus kaip jauniausias sūnus Lukas.
Kai grįžta visi namo – vos troboje gali išsitekti. „Vasarą palapinę kieme pasistatome, stalus dengiame, visi kartu prie tų stalų telpame“, – pasakoja V. Kubilienė.
Buvo darbo ir sveikatos
Materialinių problemų, kaip ir daugeliui šiais laikais, gausiai šeimai, be abejo, nestinga. Tačiau to Kubiliai niekada neiškelia į pirmą vietą, nevadina svarbiausiu. „Kažkaip vertėmės visada, nestokojame. Kol vaikai augo, ir darbų buvo, ir sveikatos užteko, užsidirbdavome. Su žmona ir darbuose, ir namuose, ir ūkyje sukomės“, – pasakoja J. Kubilius. Dabar nedidelėje gyvenvietėje gauti darbo labai sudėtinga, užtat gausios šeimos galva kimba į visus pasiūlomus. Šiuo metu pluša viešuosiuose darbuose, nors uždarbis nedidelis, vis šeimai paspirtis.
„Visada gyvenome kukliai, skaičiuodami kiekvieną centą. Vienintelė mūsų prabanga – mūsų vaikai“, – V. Kubilienei niekada net mintis nebuvo kilusi gailėtis, svarstyti, kaip būtų, jeigu vaikų būtų mažesnis būrys.
Kubilių vaikai ir pavalgydinti, ir tinkamai aprengti būdavo, ir į ekskursijas, spektaklius, koncertus tėvų nuvežami.
Ir Karsakiškio seniūnijoje Kubilių šeima minima tik geru žodžiu. Išgirdusi, kad Tėvo dienai rašysime apie karsakiškietį, trylikos vaikų tėvą J. Kubilių, viena seniūnijos darbuotoja sakė, jog būtina rašyti apie tokius žmones. „Jis rūpinasi vaikais, ne iš tų, kuriems svarbiau į barą nueiti“, – paprastai, bet nuoširdžiai pagyrė.
Vieni iš šauniausių
Gegužės pabaigoje karsakiškiečiai J. ir V. Kubiliai kartu su būreliu savo vaikų Europos parke dalyvavo renginyje, skirtame daugiausiai vaikų auginančioms Lietuvos šeimoms. Gausių šeimynų susibūrime buvo renkamos ir pačios šauniausios, gražiai vaikus auginančios šeimos. Pačia pačiausia šįkart pripažinta Urbonavičių šeima iš Kauno. Dar dvi gausios šeimos pelnė šauniausiųjų vardus ir buvo apdovanotos paskatinamaisiais prizais. Šios šeimos – Graužai iš Druskininkų ir Kubiliai iš Panevėžio rajono.
„Dėl šio vardo varžybose dalyvauti, estafečių bėgti nereikėjo“, – šypsosi prizininkų mama V. Kubilienė. Komisija tiesiog iš anksto buvo pasidomėjusi šeimų gyvenimu, jų sugebėjimu auklėti vaikus, pasiekimais, pomėgiais. Panevėžio rajono gyventojai Kubiliai pasirodė iš tikrųjų verti pagarbos ir dėmesio.
Diena Europos parke gausioms šeimoms buvo labai įdomi. Vyko eilėraščių apie šeimą konkursas, iškilmingai apdovanoti jo nugalėtojai. Šventės metu vyko vaikų koncertas, visi žiūrėjo spektaklį. O bene linksmiausia visiems buvo prasidėjus muilo burbulų fiestai. Ją pratęsė iškyla su picomis, saldumynais, pramogos atrakcionuose, žaidimai.
„O mes su dvynukėmis keliuose žaidimuose dalyvavome, nugalėtojais tapome“, – džiaugiasi J. Kubilius.
