Politologai ir opozicijos atstovai balandžio pabaigoje susirinko prie „apskritojo stalo“ Gorbačiovo fonde, kad aptartų galimas demokratinio judėjimo Rusijoje vystymosi perspektyvas. Posėdį atidaręs Michailas Gorbačiovas pripažino, jog dauguma šalies gyventojų yra tikri, kad jau gyvena demokratinėje visuomenėje, bet kol kas realius demokratijos požymius šiuolaikinėje Rusijoje galima įžvelgti labai sunkiai. Pagrindinį pranešimą „Demokratinis judėjimas šiuolaikinėje Rusijoje: ištakos, būklė, priežastys“ perskaitė Maskvos Carnegie centro Mokslinės tarybos narys politologas Andrejus Riabovas. Jo teigimu, pagrindinė demokratinės santvarkos šalyje vystymosi kliūtis yra ne tiek biurokratiniai barjerai ir autoritarinė valdžios elgsenos maniera, kiek stambaus verslo atstovų nenoras plėtoti demokratinių mechanizmų ir gyventi pagal šias taisykles.
„Bendra šalies politinė situacija neigiama demokratiniam judėjimui linkme ėmė keistis nuo 2000 m.. Valdžia iškėlė sau tikslą konsoliduoti įvairias elito grupes ir jo sluoksnius, siekdama apginti praėjusiame dešimtmetyje įvykusių permainų pasėkoje susiformavusią visuomeninę santvarką. Elitui buvo pasiūlytos naujos žaidimo taisyklės, kurias 2000 m. gegužę susitikime su pagrindiniais šalies verslininkais („oligarchais“) pasiūlė valstybės vadovas. Už pagalbą, išsaugant ir plėtojant turimą verslą, verslininkai turėjo atsisakyti bandymų kištis į politinių sprendimų priėmimo procesą. Šias naujas žaidimo taisykles verslininkų klasė priėmė“, – pažymėjo savo pranešime Andrejus Riabovas.
Politologo manymu, didesnė oligarchinių grupių dalis greitai suvokė naujas valdžios realijas ir nusprendė tiesiogiai tartis, o ne atvirai konfrontuoti su jos atstovais. „Tuo pat metu dauguma stambių verslo struktūrų puikiai supranta tokios padėties nestabilumą ir visaip stengiasi apsidrausti, skirdamos pinigų Vakarų politikams. Taip, pavyzdžiui, vien tik Alfa-grupei artimo THK-BP akcininko Leonardo Blavatniko įnašų į Amerikos politikų – respublikonų ir demokratų – rinkimines kampanijas dydis per kelis pastaruosius metus pagal JAV Rinkiminės komisijos duomenis siekia kelias dešimtis tūkstančių dolerių“, – teigia politologas. Tame, kaip pažymėjo ekspertai, nėra nieko nuostabaus, kadangi „Alfa-grupės top-vadybininkai, turintys JAV pilietybę, ir anksčiau ne kartą skirdavo dotacijas Amerikos politikams“.
Politologas yra įsitikinės, kad būtent ši stambaus verslo ir valdžios santykių raida tapo neteisingo demokratijos vystymosi šalyje pradžia. Rusijoje egzistuojančios demokratinės opozicinės partijos iš esmės nutraukė politinio oponento funkcijos vykdymą ir tapo politiniu oligarchinių struktūrų instrumentu pastarųjų dialoge su Kremliumi. Opozicinės partijos (Dešiniųjų jėgų sąjunga/СПС, „Kitokia Rusija“/"Другая Россия" ir t.t.), veikiančios stambių verslininkų dotacijų dėka, dabartiniam valdančiam elitui yra kaip kaulas gerklėje, o oligarchams – patogus tiltelis į Vakarus, kadangi jos, kaip klasė, yra vienintelės, kurios investuoja į Rusijos artėjimą prie Vakarų vertybių ir vakarietiško demokratijos suvokimo.
Apskrito stalo dalyviai priėjo išvados, kad toks daugumos stambaus verslo atstovų elgesys privedė prie to, jog opozicinės politinės partijos prarado praktiškai visą elektorato pasitikėjimą. Levados centro 2008 m. specialiai atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad 65,2% apklaustųjų mano, jog reikalai šalyje juda teisinga linkme. Tik tarp respondentų su minimaliomis pajamomis („neužtenka net maisto produktams“) manančių, jog situacija šalyje vystosi gera linkme, ir galvojančių, kad ji juda neteisinga kryptimi, procentiniai rodikliai buvo beveik vienodi (46% prieš 44%). Pažymėtina, kad būtent „optimistai“ yra linkę manyti, jog dabartinė šalies situacija – tai ir yra judėjimas demokratijos linkme, ir „rusiškos demokratijos“ samprata (jeigu pažiūrėti į respondentų atsakymus į pagrindinį klausimą: „Kas yra demokratija?“) įgauna vis aiškesnes formas.
Dauguma apklausos dalyvių vis dar supranta šią sąvoką kaip „bendrą gėrį“. Kalbant konkrečiau, 46,9% tos pačios apklausos dalyvių pažymėjo, kad demokratija – tai, pirmiausia, ekonominė piliečių gerovė, o 41% – kad stabilumas ir tvarka. Į tokį demokratijos supratimą „sutelpa“ ir autoritariniai režimai, jeigu jie vykdo gyventojų pajamų didinimo politiką. Tuo tarpu procedūriniai demokratijos elementai, kaip ir ankstesniais laikais, Rusijos piliečiams nėra labai patrauklūs. Pavyzdžiui, tik 15,1% respondentų demokratija asocijuojasi su tiesioginiais visų valstybės vadovų rinkimais ir tik 4,9% apklaustųjų – su mažumų teisių užtikrinimu.
Savo interviu Interfax.ru Andrejus Riabovas taip apibendrino apskrito stalo rezultatus: „Renginyje dalyvavo absoliučiai skirtingų socialinių sluoksnių ir politinių įsitikinimų žmonės. Kaip bebūtų keista, bet globalių nesutarimų tarp mūsų nekilo. Diskusijos dalyviai priėjo faktiškai bendros išvados, kad visos rusiškos demokratijos problemos atsirado dar praeito dešimtmečio pradžioje. Pritrūko daugybės struktūrinių faktorių, jautėsi žaidimo taisyklių nesupratimas, o svarbiausia – daug kas suvokė demokratiją kaip būdą pagerinti savo padėtį. Tokioje atmosferoje demokratija vystėsi daugelį metų, o po to šalis susidūrė su realiomis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, būdingomis bet kuriai besivystančiai valstybei pereinamuoju laikotarpiu. Galiausiai demokratiją imta suvokti tik kaip tam tikrą savo konkrečių materialinių tikslų pasiekimo instrumentą, o autentiškos bet kurios demokratijos demokratinės vertybės buvo nustumtos į antrą, o kartais – ir į trečią planą. Šiandien mūsų valstybė sustiprėjo, susivienijo ir įgauna vystymosi pagreitį. Šiandien aišku, kad mes ir toliau eisime demokratiniu keliu. Kitas klausimas, kaip. Šiuo atveju nuomonės išsiskyrė. Vieni teigia, kad yra reikalingas greitas ir staigus šuolis, kiti, tame tarpe ir aš, pasisako už laipsnišką ir nuoseklų krizės įveikimą. Antro raidos varianto šalininkų daug daugiau. Tai žmonės, kurie turi, ką prarasti, ir kurie nenori, kad šalyje įvyktų revoliucijos ar būtų naudojami kokie kiti prievartiniai politinės santvarkos konstravimo metodai“.
Parengta pagal Interfax
