Islandija, spręsdama, ar stoti į Europos Sąjungą, išdidžiai atsisakė ES siūlomų milijonų. Kodėl? Kad Europos pinigai nedarytų įtakos referendumo rezultatams.
Lietuva, spręsdama, ar stoti į tą pačią ES, milijonus čiupo. Todėl islandai dalyvaus tikrame referendume, o mes dalyvavome netikrame. Piniginės demokratijos. Su pinigais paveikta sąmone. Tarsi apduję. Suvilioti pinigais. Būsimų milijonų pažadais. Europa mus nusipirko tarsi ryšelį morkų. Patys pasidėjome. Ant turgaus prekystalio.
Tad už ką jie turi gerbti Lietuvą, jos politikus? Jei Lietuva sutiko būti viso labo preke, perkama už tam tikrą kainą? Jei Lietuva pati inspiravo, kad į mūsų valstybę būtų žiūrima ne per aukštesnę, demokratijos prizmę? Tik per prekinius turgaus santykius.
Taip ir žiūri į mus. Nes patys nusipiginome.
Gerai, kad tuo metu, kai ruošėmės referendumui, mūsų valdžiai nepaskambino koks nors Saudo Arabijos šeichas. Jei būtų pasiūlęs didesnę kainą bei pigios naftos, gal dabar išpažintume musulmoniškas vertybes. Įsiūlę kiekvieną lietuvį už trijų kupranugarių kainą. Vieną dieną - žaibiškas „referendumas". Kitą dieną visos Seimo politikės jau sėdi su burkomis, čadromis. Seniūnijose iškabinami skelbimai - Saudo Arabijos lėšomis organizuojami mokymai, kaip per tris valandas pasisiūti burką. Juos organizuotų per naktį įsteigta konsultacinė bendrovė. Juk mes plastiški. Mokame įtikti ir prisitaikyti. Jei tik duodama pinigų.
Įsivaizduokime, kad geografija iškrečia pokštą. Lietuva ir Islandija susikeičia vietomis. Lietuva tampa sala Atlanto vandenyno šiaurėje. Mažai derlingos žemės. Daug ledynų ir veikiančių ugnikalnių. Jei mes ten gyventume, taptume gūdžių dejonių valstybe. Ūbautume kartu su vėjais, štormais. Apsiskelbtume didžiausiais pasaulio vargšais. Be globos paliktais pamestinukais. Ir štai - pasaulinė ekonominė krizė. Antras smūgis - prabunda ugnikalnis. Jei Islandija taptume mes, mūsų politikai jau seniai būtų sukėlę pasaulinę isteriją. Gelbėkite mus, gelbėkite! Paimkite, priimkite! Ir štai - artėja referendumas. Dėl stojimo į ES. Mūsų valdžia čiuptų 30 mln. eurų kaip dievišką maną. Įtikintų žmones, kad neįstoję į ES pražūsime. Nes mes - pamestinukai. Džiaukimės, kad kažkas įsisūnija. Turtingi įtėviai. Nepražiopsokime momento. Panikos apimta tauta nudundėtų prie urnų. Prieš tai uždarę geizerius. Vietoj Ignalinos atominės. O dalį pinigų kas nors vis vien pasisavintų. Kas nors iš dejuoklių gudručių.
Islandija, kaip ir mes, yra parlamentinės demokratijos valstybė. Bet ji turi pasaulyje seniausią Parlamentą. Altingą. Veikiantį nuo 930 metų. Todėl daug islandų kartų genetiškai žino, kas yra demokratija. Kas yra bendruomenės nuomonė. Kas yra sąmoninga kiekvieno piliečio valia. O kas yra tik tos valios parodija. Apgirtusi nuo pinigų. Valia, vairuojama skalbimo milteliais. Didelių pinigų pažadais.
Tad kas yra ir buvo oresni? Mes ar islandai? Kuriuos Europa labiau gerbs? Nes turi stuburą. Ne vien merkantilišką dvasią. Nors jų daug mažiau nei lietuvių. Tik apie 300 tūkstančių.
"Respublikos" redakcijos skiltis
