Remigijus RAINYS
Ant Nevėžio kranto sutiktas kaunietis Gedvydas (65 m.) plūdine meškere vieną po kitos iš upės traukė gerai kimbančias aukšles. Kelis kartus per savaitę čia atvykstantis pensininkas teigė, jog kuojų kibimo metas jau baigėsi, o kitos žuvys slieką ragauja labai nenoriai. Tad ir tenka vargti su aukšlėmis, nors maišelis su šimtu sugautų žuvelių kartais nesveria nė trijų kilogramų. Gedvydo sūnus gausesnį tėvo laimikį pasūdo ir savo metodu išdžiovina, paversdamas žuveles puikia užkanda prie alaus, o jei į namus parnešama tik keliolika aukšlių, tai jos atitenka katinui.
Buvęs tremtinys prisimena, jog žūkle susidomėjo, kai dar būdamas vaikas su tėvais buvo išvežtas į Sibirą. Tuomet nuo jo pagautos žuvies kiekio dažnai priklausė ne tik visos šeimos vakarienė, bet ir pietūs bei pusryčiai. Tiesa, Sibiro upėse mažasis Gedvydas aukšlių negaudė - anot žvejo, ten kone po kiekvieno meškerės užmetimo į krantą vilkdavai mažų mažiausiai puskilograminį Sibiro šlakį ar kokią kitą dar didesnę bei vertingesnę žuvį, kurių net lietuviškų pavadinimų nėra.
Veterano kalbų nepatikliai klausėsi atokiau žvejojęs gal kokių trisdešimties metų vyriškis. Jis patikino, kad stambių laimikių pasitaiko ir Lietuvoje. Jonu prisistatęs vyriškis kategoriškai atsisakė fotografuotis, teigdamas, jog noti išvengti viešumo bei galimo... brakonierių keršto.
Jonas paporino, jog prieš savaitę viename pakaunės tvenkinyje jis savo bičiulio akivaizdoje vienu metimu pagavo net septynias žuvis. Vyriškis tik kartą užmetė blizgę ir vyniodamas valą ant spiningo ritės, pajuto, kad užkabino kažką sunkaus. Netrukus žvejas į krantą ištraukė gal kokių 12 - 15 metrų ilgio tinklaitį, kuriame spurdėjo keturios didžiulės kuojos bei trys lydekaitės. Laisvindami įsipainiojusias žuvis vyrai supjaustė visą brakonierių tinklą, todėl vengdami galimo jų keršto dabar toje vietoje nesirodo. Kaip ir kiekvienas žvejys tik tiesą sakantis Jonas tikino, kad iš tinklo išlaisvintas lydekaites jie sumetė atgal į tvenkinį, tačiau tai sakydamas kažkodėl į akis nusuko į šalį.
