Afrikiečiai Adis Abebą vadina Rytų Afrikos Paryžiumi. Šiame palyginime daugiau patriotizmo nei tikslumo. Ir vis dėlto sostinė, nualinta ilgų karų, savotiškai patraukli.
Adis Abeba - keistas miestas. Varganos iš molio nulipdytos lūšnelės greta švytinčių viešbučių ir biurų. Čia pat ganosi karvės, avys, asilai. Gyvuliai su vienodu pasimėgavimu rupšnoja vešlią žolę ir vejose šalia penkių žvaigždučių "Hiltono" viešbučio, ir dulkiną, apdžiūvusią - skiriamojoje miesto magistralės juostoje.
"Adis Abeba", išvertus iš amcharų kalbos, reiškia "naujoji gėlelė". Taip poetiškai, moteriškai šį miestą pavadino imperatorė Taitu, Meneliko II žmona. Ji 1886-aisiais ir įkūrė šį 2 400 metrų virš jūros lygio miestą. Tačiau Raudonoji jūra toli. Mieste nejusti jūros gaivos, bet gali mėgautis kalnais.
Važiuodamas mašina nuolat tai kyli, tai leidiesi, tiesiog šokinėji kalvomis.
Vingiuotose sostinės gatvėse gausu prekystalių, lūžtančių nuo vaisių ir daržovių. Važiuojamąja dalimi, ignoruodami įniršusių vairuotojų signalus, ramiausiai vaikštinėja vietos gyventojai, sunkindami ir taip sudėtingą padėtį keliuose. Mat čia daugybė mašinų, bet nė vieno šviesoforo. Beje, Adis Abeboje apie 4 milijonai gyventojų, taigi judėjimo dalyvių pakanka. Daugiausia, žinoma, pėsčiųjų.
Dėl to ratuotam pasiekti paskirties vietą, pavyzdžiui, prekybos tašką, nelabai paprasta. Parduotuvės (ir supermarketai) čia nedideli ir pasirinkimas negausus, tačiau užsukti verta, nes daugelis pardavėjų laisvai kalba rusiškai (tai amžiais trukusių draugiškų santykių su Rusija pasekmė).
Prekybos centre nusipirkęs visko, ko reikia, iki savo mašinos turėsi brautis pro gatvės pardavėjus. Berniūkščiai, akimirksniu perpratę, kad tu - iš posovietinės respublikos, kaip žirnius be akcento ims berti rusiškas frazes: "Agurkai, geri, šviežūs agurkai! Tik keturi byrai už kilogramą!" (doleris atitinka beveik devynis byrus.)
Pardavėjai, kaip ir elgetos, nuolat aplimpantys mašiną, labai įkyrūs, bet jų atsikratyti galima ištarus vieną stebuklingą žodį: "Nege". Amcharų kalba tai reiškia "rytoj". Vietiniai nežinia kodėl įsitikinę, kad jei jau baltasis pasakė "nege", vadinasi, jis ryt būtinai sugrįš.
Daug įdomaus ir šalikelėse. Pavyzdžiui, pilna batų valytojų. Naudotis pastarųjų paslaugomis laikoma geru tonu. Vietiniai gyventojai, galima sakyti, susiskirstę į dvi kategorijas: tie, kurie valo, ir besivalantieji batus. Adis Abeboje už vieną byrą tau nuvalys vieną batą. Dabitoms ši procedūra būtina daugybę kartų per dieną. Paėjai nuo vieno batų valytojo 10 metrų ir, žiūrėk, jau reikia kito paslaugų, mat gatvės čia labai dulkėtos, o lietinguoju periodu purvas tiesiog neperbrendamas.
Etiopijos moterys galvas apsisukusios baltais natūralios medvilnės šaliais šamomis. Veidų šioje šalyje moteriškosios lyties atstovės neslepia ir tai labai gerai. Beveik visos moterys labai gražios - bruožai švelnūs ir taisyklingi, didelės, išraiškingos akys, lygi šokoladinė oda, o figūros!
Vietos restoranų lubos išpaišytos šalies istorijos scenomis, kėdės aptrauktos Afrikos gyvūnų oda, ranktūriai išraižyti. Pagrindinė tradicinio Etiopijos raižinio detalė - kryžius, pravoslavų tikėjimo, kurį šalis priėmė 6 amžiais anksčiau nei Rusija, simbolis. Tokie patys ir nacionalinių rūbų motyvai (rūbai paprastai balti, išsiuvinėti įvairiausių spalvų siūlais).
Stalai čia labai skiriasi nuo mums įprastų. Tai tiesiog rioglai, nupinti iš šiaudų. Greta stalų - mažos medinės taburetės.
Prieš pradedant valgyti - rankų plovimosi ritualas. Prie kiekvieno atsisėdusiojo prie stalo prieina mergina su virduliu, kvepiančiuoju muilu ir karštu rankšluosčiu. Tai labai svarbu, nes visi valgo iš vieno bendro dubens, kuriame - labai didelis rūgštokas, nelabai apetitą žadinantis, pilkas arba rusvas blynas. Ant jo išdėstyti patiekalai. Labai skaniai Etiopijoje ruošiama aviena ir jautiena, o prie jų - aštrūs padažai iš mums visiškai nepažįstamų aromatinių prieskonių. Be aprašytojo blyno neapsieinama nė per vieną valgymą. Jis valgytojams ir duona, ir stalo įrankiai (maistas imamas gabalėliu blyno). Šis blynas kaip vienkartinė šakutė. Tik ne išmetama, o suvalgoma.
Po pietų - dar viena tradicija - kavos gėrimo ceremonija. Kava patiekiama labai stipri labai mažuose puodeliuose. Ant padėklo kartu su kava rūksta smilkalai. Prieš pradedant gerti kavą būtina kelias minutes pakvėpuoti smilkalų. Į kiekvieną kavos puodelį dedama ypatingo kieto sviesto, beriama druskos, cukraus ir įmerkiama šakutė aromatingo augalo. Visa tai tradiciniam gėrimui suteikia neįprastą aromatą ir skonį.
Kavos kultas suprantamas, nes Etiopija - kavos tėvynė. Kaip sakoma legendoje, kavą atrado piemuo Kaldis. Kartą senų senovėje ganydamas ožkas jis pastebėjo, kad užėdusios vieno augalo jos tampa energingesnės ir aktyvesnės. Nuo to laiko žmonės vartoja kavamedžių vaisius. Iš pradžių kava buvo ne geriama, o susmulkintos pupelės sumaišomos su aromatingu sviestu ir kramtomos. Iš pupelių pradėta ruošti gėrimą tik XIII amžiuje.
Geriausiuose Etiopijos restoranuose galima susipažinti ne tik su nacionaline virtuve, bet ir su šokiais. Etiopai šokdami akcentuoja viršutiniąją kūno dalį (dauguma afrikiečių pagrindinį dėmesį skiria apatiniajai kūno daliai). Svarbiausia šokant - rankų ir pečių judesiai, o moterys taip energingai sukinėja galvą, kad pirmąkart matant atrodo, jog ji tuoj tuoj nutrūks.
Naktinė Adis Abeba visai kitokia. Karštas, tvankus, tirštas nuo žmonių miestas ištuštėja, tampa paslaptingas ir liūdnas.
...Ryškiai raudoni liepsnų liežuviai laižo žemai virš Adis Abebos pakilusius debesis. Bet tai - ne gaisras, ne stichinė nelaimė, o Meskelio šventės, švenčiamos kasmet, rugsėjo 26-ąją, kulminacija. Trečią valandą dienos centrinėje Meskelio aikštėje tiek žmonių, kad nebūtų kur adatai nukristi. Beveik visi Adis Abebos žmonės čia susirenka laukdami pačios džiaugsmingiausios šventės.
Etiopijos patriarchas Paulas, aprengtas auksu siuvinėta sutana, atvedamas ir pasodinamas į aksomu aptrauktą krėslą. Greta įsitaiso Etiopijos cerkvių hierarchai.
Vidury aikštės - įspūdingo dydžio konstrukcija iš geltonų gėlių, primenanti didelį šieno kūgį. Konstrukcijos viršuje - kryžius. Po emocionalios patriarcho, laiminusio Etiopijos tautą, kalbos prasidėjo tris valandas užtrukusi programa. Aikšte pro cerkvės vyriausiąjį pražygiavo sekmadieninių mokyklų moksleiviai, suvažiavę į sostinę iš visos Etiopijos. Jų veidai švytėjo, nes dalyvavimas Meskelio šventėje - ypatinga garbė. Vaikai su ant krūtinių išsiuvinėtais kryžiais su įkvėpimu giedojo religines giesmes, vaidino minispektaklius.
Galop atėjo visų taip lauktas momentas. Saulė pasislėpė už kalnų, sutemo. Patriarchas, lydimas gausios svitos, su fakelu rankose lėtu žingsniu pradėjo eiti gėlių kūgio link. Apėjo skaitydamas maldas triskart apie kūgį ir palietė gėles fakelu. Reginys nenupasakojamas! Atrodė, kad patekėjo saulė.
Iš tribūnų pasileido žmonės. Žiūrovų nebeliko - šoko ir dainavo visi.
Šis fantastiškas reginys šiek tiek primena mūsų Užgavėnes, mat irgi švenčiama žiemos ir pavasario sandūroje.
"Meskelio" šventė, išvertus iš amcharų kalbos, reiškia "kryžius".
Ne taip iškilmingai, bet Etiopijoje švenčiamos ir Kalėdos, Velykos.
Stebėtina tai, kad pravoslavų tikėjimas Etiopijoje buvo priimtas dar IV amžiuje. Praėjus trims šimtmečiams išplitęs Šiaurės Afrikoje islamas atskyrė Etiopiją nuo kitų pravoslaviškų šalių, tačiau čia išlaikytas senasis tikėjimas, nors yra apie 40 procentų musulmonų.
