Apie JAV žvalgybos kalėjimų paiešką Lietuvoje būčiau pasakęs jau beveik viską, jei ne dar viena aplinkybė, kurią seniai įtariau, bet galutinius patvirtinimus susirinkau Seimo kuluaruose. Motyvas, skatinantis dalį Lietuvos politikų dalyvauti šiame, propaganda ir gandais apaugusiame, trileryje – tikras ar tariamas noras greitai atkeršyti kompanijai besivadinančiai „valstybininkais“.
Tą patvirtino patys Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai. Prezidentūros linijai tai irgi neturėtų prieštarauti. Jei tai nuoširdus sumanymas, tai turiu pastebėti, kad per bambą užsimota surūdijusiu grąžtu gydyti ėduonį. Mat Lietuvos realijos ir vietinės aktualijos, susijusios su Valstybės saugumo departamento, generalinės prokuratūros, užsienio reikalų ministerijos ir kitų garbingų kontorų veikla, duoda daugybę neartų dirvonų ir rimtų priežasčių rimtai daug ką pertvarkyti, jei tik to norima.
Norint eliminuoti minėtą kompaniją iš Lietuvos valdžios elito, visai nereikia to, ką nekurie Seimo nariai vadina „nebijojimu pasipykti su Amerika“, o prezidentūra vadina nauja savo užsienio politika. Net jei tiesa, kad Albino Januškos, Dariaus Jurgelevičiaus, Dainiaus Dabašinsko ir jų sėbrų įtaka mielai naudojosi JAV žvalgyba, tai išvada iš šios žinios padaryta klaidinga. Minėta gauja dominavo šalies politikos užkulisiuose dėl politikų ir demokratinių institucijų silpnumo. Perėmus jų kontrolę ir vadžias, su JAV šiaip sau „pasipykti“ yra nebūtina. Priešingai - tas pasipykimas gali suteikti ir jau suteikia dingstį Rusijos dujininkų ir įvairių korumpuotų sutvėrimų interesų lobistams vadinti save skriaudžiamais Amerikos draugais, kurie nukenčia tik todėl, kad draugavo su JAV ir neva kovojo prieš Rusiją. Taip juk nebuvo. Ši miela kompanija tiesiog puikiai derino vaidmenis, ko naujai valdžiai, jei ji kitokia, daryti nebūtina - su tikrai patikima ir nepriešiška Marijos žemės teisėta valdžia amerikiečių nematomojo fronto kariai, kaip ir diplomatija turėtų rasti bendrą kalbą. Nebent tikrai to tiesiog nenorima čia, o siekiama paversti Lietuvą pilkąja saugumo zona ir pasitikėti gerais telefoninių pokalbių su Kremliumi rezultatais, o visas vajus prie „valstybininkus“ yra tik dar vienas spektaklis? Nors, gali būti, kad Lietuvoje dar tikrai nesuprasta, jog užsienio politikos strategija nėra kaitaliotina dėl to, kad nerandi kito būdo kam nors atkeršyti šalies viduje,
Lietuvos konservatoriai netradicinės valdymo ligų medicinos griebiasi ir kitose srityse.Antai - norima pakeisti nacionalinio transliuotojo vadovą, kuris, mano tvirta nuomone, taip pat neturėtų juo būti. Bet tam nieko geresnio nesugalvojama, kaip mažinti finansavimą ir leisti valstybinei akcinei bendrovei - Lietuvos radijo ir televizijos centrui (televizijos bokštui) - ėstis dėl tos pačios kišenės pinigų su valdžios išlaikoma įstaiga - LRT. Siekiant “valstybės apsivalymo” Arūną Valinską atleido už gėrimą su tokiu Michalskiu, o Algimanto Valantino atleidimui nepakanka nei nušautų žmonių, nei sužalotų vaikų, nei gėdingos Vytauto Pociūno žūties tyrimo istorijos.
Tai gydant ėduonį – galima pasileisti vidurius.
