Iš pradžių mūsų turėjo dalyvauti apie 20 žmonių – vieni iškart pažymėjo, kad atvyks, kiti derino planus tarp darbų ir asmeninio gyvenimo, o treti išsyk pareiškė, kad neatvyks, nes neįdomu ir neturi kuo dalintis.
Vadino vienuole
Tai štai, galutiniame rezultate mūsų buvo 10. Susitikome visi restorane, susėdome vakarieniauti. Buvo labai smagu kalbėtis, bendrauti, prisiminti mokyklinius nuotykius ir apkalbėti mokytojus. Kaip gi be to!
Man, kaip moteriai, buvo smalsu pamatyti, kaip visi pasikeitę, kaip elgiasi, kas su kuo bendrauja.
Vis tik labiausiai dėmesys krypo į mano klasiokę, pavadinkime ją Urte. Mokykloje buvo pilka pelytė, su tėvais nepraleisdavo sekmadieninių mišių, vilkėdavo tik tokius drabužius, kurie nepabrėžia figūros. Kitaip sakant, jokio mergaitiškumo ar net moteriškumo.
Juokais net vadindavome ją vienuole, nes tikėjom, kad kada nors tikrai ji stos į vienuolyną.
Tikra širdžių ėdikė
Bet va per klasės susirinkimą būtent ši pilka pelytė sužibėjo taip, kaip niekas kita: padidinta krūtinė, iki iki juosmens plaukai, ryškus makiažas, mini sijonėlis – ei, rimtai, kur ta mergaitė, kurią vadinome vienuole?
Ji tikra širdžių ėdikė, visi buvę klasiokai į ją spoksojo ir klausinėjo, kas gi paskatino tokiems pokyčiams.
Tai va, nebūtinai niekuo iš kitų neišsiskiriančios merginos per gyvenimą tokios ir lieka – bėga laikas, keičiasi žmonės, charakteriai ir įvaizdis.
