Ar žinote, kaip ilsėdavosi alinančiai karštomis vidurvasario valandomis dabartinių Jungtinių Arabų Emyratų šeichų seneliai?
Ties palapine būdavo ištiesiamas tentas, suvilgytas vandeniu. Karšta saulė jį garindavo – toks buvo natūralus kondicionierius, kurio vėsa, tiesa, sąlyginė, gaivindavo beduinus.
Kai šiame varganame krašte buvo aptikti naftos klodai, negausių genčių nariai įsitaisė tikrus ir pačius geriausius kondicionierius, nusipirko firmos „Porsche“ automobilių ir nutiesė kelius, kuriais tais automobiliais važinėja. Be to, pastatė stiklinius dangoraižius, prie kurių ne gėda tokiais automobiliais privažiuoti. Už likusius pinigus jie sukūrė gausybę oazių – žalių dykumos lopinėlių.
Pilkai ruda Arabijos dykuma išmarginta žaliomis netaisyklingos formos dėmėmis. Tai – sodai, parkai ir oazės. Prie kiekvienos finikinės palmės, prie kiekvieno žolynėlio po smėliu driekiasi kapiliarinio drėkinimo vamzdeliai. Ypatingas šeichų pasididžiavimas – golfo laukai.
Ugninis vanduo – tik viešbučiuose
Kai kurios iš kosmoso regimos tamsiai žalios dėmės – tai viešbučiai, tiksliau, jų teritorijos, specialios oazės užsienio turistams. Į jas iš drėgnos ir šaltokos Europos traukia minios turistų, norinčių įkvėpti gėlių aromato prisodrinto karšto oro, pasinerti į šiltos jūros bangas, o vėliau pasislėpti nuo svilinančios saulės vėsiame numeryje, išstudijuoti mini baro turinį arba išsirengti į ekskursiją po viešbučio restoranus. Arabijos dykumos sūnūs, ištikimi savo pranašo Mahometo įsakymams, vengia ugninio vandens. Tiesa, kitatikiams viešbučiuose jis vis dėlto tiekiamas. Daugiau jo nėra niekur, netgi garsiojoje Dubajaus emyrato kavinėje „Hard rock cafe“, saugančioje autentišką Bonemo būgną, Madonos beisbolo kepuraitę ir Nofl ero gitarą.
Įsivaizduokime lietuvaitę, pavargusią nuo nuolatinių vyro sugrįžimų į namus „su kvapeliu“ ir įkalbinusią jį porą savaičių paatostogauti Šardžos emyrate. Emyratas kaip emyratas, jame yra ir savas „Holiday Inn“ viešbutis. Bet štai alkoholis neparduodamas netgi kitatikiams. Nė lašo! Dviejų „sausų“ savaičių rezultatas gali būti trejopas: sutuoktinis pradeda naują blaivininko gyvenimą; abu nusprendžia užbaigti bendro gyvenimo kelionę, o realiausias – viskas lieka po senovei, bet moteris ilgai jaučia malonumą, kad atkeršijo. Tiesa, likusiuose šešiuose emyratuose nepakerštausi.
Briliantas futliare
Sukūrę turistinę imperiją, kuria Jungtiniai Arabų Emyratai išgarsėjo visame pasaulyje, kilmingi šeichai atsitraukė nuo dalykinio gyvenimo, patikėję valdymo reikalus anglams ir arabams iš kitų šalių, o paprastus darbus – azijiečiams. Mūsų turistams dažniausiai tenka susidurti su aptarnavimo sferoje dirbančiais pakistaniečiais, indais, tailandiečiais. Laikinų darbuotojų šioje šalyje du kartus daugiau negu vietinių. Pačius šeichus, vilkinčius baltais apsiaustais – dišdašais, ir jų žmonas juodomis aklinomis suknelėmis – abajomis pasiseka pamatyti tiktai oriai vaikštinėjančius gatvėmis arba parduotuvėse. Tačiau neverta griebti į rankas kameros ar bandyti juos nufotografuoti. Moterims neleidžiama patekti į kadrus, o vyrų reikia paprašyti leidimo. Iš viešbučio teritorijos moteriai geriau išeiti apsivilkus drabužiu, pridengiančiu kelius ir alkūnes, pageidautina – neaptempiančiu kūno, nes gali būti ne taip suprasta. Briliantas turi būti laikomas futliare. Jis – ne pašalinių akims.
Šalis, neturinti savo istorijos
Tiksliau, visa jos istorija – tai begalinės beduinų ir keliaujančių pirklių klajonės, na, ir piratų antpuoliai. Auštant žvejai išplaukdavo į jūrą, saulei leidžiantis su laimikiu grįždavo į krantą. Pirmyn – atgal. Pati šalis atsirado tiktai 1971-aisiais.
Reti istoriniai paminklai čia labai gerbiami. Istorija pasakoja, jog sykį nedidelio emyrato valdytojas ilgokai užtruko užsienyje. Sugrįžta į namus ir savo akimis netiki: vietoj senos jo tvirtovės driekiasi platus prospektas, kuriuo skrieja automobiliai. Emyras – išsilavinęs valdytojas, be to, poetas – permainas palaikė tikru vandalizmu ir įsakė sugrąžinti jo senąją tvirtovę į buvusią vietą. Kas buvo nubaustas, neaišku, tačiau ir dabar plačiausio prospekto vidury stūkso geltonos spalvos neišvaizdi tvirtovė, o aplink ją nutiestuose keliuose susidaro vieninteliai visoje šalyje automobilių kamščiai.
Čia nereikia nusiteikti romantiškam pasivaikščiojimui po „senamiestį“. Į šią sąvoką greičiausiai įeitų tik betoniniai penkiaaukščiai, kuriuos jei ne šiandien, tai rytoj tikrai nugriaus. Viskam, kas turi kokią nors istorinę vertę, apžiūrėti užtenka pusdienio.
Likusį laiką geriau praleisti paplūdimyje. Tik sausio mėnesį čia vyrauja 25 laipsnių šiluma, vėliau – labai karšta.
Gimtoji beduinų dykuma
Ši ekskursija – pagunda. Kuo toliau nuo dangoraižių! Tegyvuoja arabiški viduramžiai ir patogūs džipai!
Dykumoje, jei tik paėjėsi nors žingsnį į šoną nuo džipų kelio, išvysi besiganančius kupranugarius. Žinoma, jokių aptvarų čia nėra, tik apgailėtini dygliuotų krūmokšnių kupsteliai. Ir piemenų nesimato. Kas tada priverčia keturkojus dykumų klajoklius sugrįžti į namus? Ogi jų patelės. Pasirodo, dykumoje ganosi tiktai patinai, o puikiosios kupranugarės pagal beduinų įstatymus kankinasi aptvaruose. Taigi pagyventi laisvėje kuprotiesiems pasiseka tiktai dėl prasimaitinimo, o vėliau nenumaldomai traukia namo.
Ten pat, atskirame aptvare, savo bejėgius ilgus kakliukus tiesia rudi gauruoti kupranugariukai – mieliausia, ką išvysite dykumoje. Turistams čia siūlomas visas pramogų rinkinys: amerikietiškus kalnelius primenančios lenktynės vėjo supustytomis dykumų kopomis – barchanais, viešnagė pas beduinus bei meninė programa.
Tiesa, visa tai netrukus ima panėšėti į teatralizuotą reginį. Pirma, paaiškėja, jog apnuogintais pilvais ir apvalių formų šokėjos – iš Ukrainos. Po to sužinai, kad už beduiniškos stovyklavietės pynučių, atitveriančių kilimais išklotą aikštelę nuo dykumos smėlynų, antialkoholiniai pranašo Mahometo įsakymai neveikia, ir, kurį laiką pasimėgavę kaljano dūmais, turistai pereina prie alaus ir vyno. Šašlykai kvepia taip pat svaiginamai, kaip ir kokioje nors arabų užeigoje.
Išgyvenimo instrukcija einantiesiems į prekyvietę
Šią instrukciją būtina tiesiog kalte įsikalti į galvą prieš traukiant apsipirkti į suką (taip čia vadinamas keistas prekybos centro ir turgaus derinys). Eidami pirkti būtinai prisiminkite derėjimosi su raugintų agurkų pardavėjomis mūsų turguose patirtį. O jeigu tokios patirties neturite ir jums gėda kovoti su pardavėju dėl turimų dirchamų, atminkite:
• Kainos už prekes šioje šalyje visada padidintos du ar pusantro karto – tai priklauso nuo vietos, kurioje vyksta prekyba, ir nuo prekės. Neverta net tikėtis nusipirkti tikro dizainerio itališką rankinę už kokį šimtą litų (išvertus į mūsų pinigus), tačiau penkiasdešimt ar keturiasdešimt procentų pigiau, nei prašoma, įsigyti pavyksta. O štai senovinė sidabrinė stiklinė gali jums atsieiti ir dešimt kartų pigiau – tik netingėkite derėtis. Tiesa, ji nebus senovinė.
• Pardavėjui būtinybė derėtis – ne sunki našta, o tikras jo gana monotoniško darbo paįvairinimas. Neatsisakykite pasiūlyto puodelio kavos. Pirma, kava bus gera, antra, tai reikš jūsų ketinimų rimtumą. Pardavėjas kabos ant jūsų kabliuko, kaip, beje, ir jūs ant jo. Ir tegu jūsų nenustebins šaltas pardavėjo tonas ir jo laužyta anglų (arba rusų) kalba pasakyti žodžiai: „Tai – galutinė kaina, tiktai tau.“ Jis meluoja. Jis pokerio žaidėjas. Pažiūrėkite, kaip virpa kairysis jo ūselis. Išgirdus „galutinę kainą“, reikia būtinai apsisukti ir išeiti – taip taip! – ir sugrįžti, kol pardavėjas dar nepersigalvojo. 5–10 procentų papildomos nuolaidos garantuota.
• Kultūros skiriasi. Tai, kas mums atrodo žeminantis dalykas, vietiniams gyventojams – visas jų gyvenimas. Įsivaizduokite, kad esate ateivis iš kitos planetos. Nejaugi manote, jog visi aplinkui gyvena pagal jūsų taisykles? Pasistenkite elgtis taip, kad būtumėte suprasti. Taigi – derėkitės. Net jei yra užrašyta kaina, tai dar nieko nereiškia. Šioje suvienytų arabiškų karalysčių šalyje tokios liberalios muitų taisyklės, kad viskas – ir japoniška technika, ir itališka bižuterija, ir angliški drabužiai, ir šveicariški laikrodžiai – kainuoja pigiau negu šalyse-gamintojose.
Dovilė Klimaitė
