Dabar Oleksandras su šypsena pasakoja apie savo sunkų sužeidimą. Tačiau rugpjūtį, kai Ukrainos kariuomenė vadavo karštuoju tašku tapusį Robotynės kaimą, buvo menki juokai. Tuomet šturmo ir žvalgybos būrio karys slapyvardžiu „Tūzas“ vos neatsisveikino su gyvybe.
Kelių mėnesių mokymai – ir tiesiai į frontą. Per kontrpuolimą Ukrainos pietuose savanoris Oleksandras kartu su ginklo draugais pakliuvo į Rusijos pajėgų pasalą. Būtent ten jį ir pašovė.
„Iš pradžių, kai pargriuvau, žinoma, norėjau pašaukti vaikinus, bet nespėjau. Visiškai neturėjau balso. Šiek tiek pagulėjau ir supratau, kad tikriausiai nepavyks prišliaužti prie kitų. Galvojau, kad man atėjo galas. Bet vaikinai mane išnešė keturiese. Išėjome iš ten per dvi dienas. Jie mane nešė, na ir pats paėjau šiek tiek“, – apie lemtingą įvykį pasakojo Oleksandras–Tūzas.
Tas Oleksandro „šiek tiek“ iš tikrųjų yra 10 km kelias iki evakuacijos punkto. Tuomet karys nė nenutuokė, kad priešo kulką turi širdyje.
Kulka iš kaklo nukeliavo į širdį
„Guliu ir sakau: vaikinai, atitempkite mane, juk pradėjo šaudyti į mus pro langą. Jie patraukė mane į kampą, o ten, kur anksčiau gulėjau, sprogo granata. Man pasisekė, kitaip ji būtų pataikiusi į mane“, – kalbėjo Ukrainos karys.
Per Robotynės šturmą Tūzas pašautas buvo kelis kartus. O viena iš žaizdų – kakle. Jau ligoninėje chirurgai atsitiktinai nustatė, kad kulka pataikė ir į širdį.
„Niekas nė negalėjo įsivaizduoti, kad kaklą peršovusi kulka galėjo atsidurti tokioje vietoje. Daug ginčijomės ir galvojom, kaip taip galėjo nutikti. Matyt, kulka prarado savo energiją ir nesugebėjo prasiskverbti pro širdies sienelę, o toliau, laimei, nepajudėjo“, – tikino chirurgas Jaroslavas Teluško.
Prieš išeidamas į frontą, Oleksandras pats užaugino tris dukras. Dabar vaikai yra pas močiutę. Pasak vyro, ginklo jis ėmėsi būtent dėl savo atžalų. Jų dėka, sako, ir liko gyvas.
„Kartą sesuo atvežė jas į mano mokomąjį dalinį. Man buvo leista išeiti, pasivaikščioti su jomis parke. Vyresnioji sako: tėti, gal iš čia pabėgsi, važiuotume namo. O jaunesnioji atsako: ką tu, tėtis gi už mus kariauti išvyko“, – prisiminė Oleksandras–Tūzas.
Dabar apie kulką širdyje primena tik mažas randas ant kaklo. Oleksandras ruošiasi kitai operacijai – rankos. Po reabilitacijos vyras planuoja važiuoti tiesiai pas dukras.
„Labai jas myliu, greitai grįšiu namo, jos yra geriausios. O kas dar jas apgins? Manau, kad aš turiu tai padaryti. Tikrai nesislėpsiu, nors daugelis taip daro. Aš irgi bijau. Juk ten baisu! Nieko tokio, liksime gyvi. Vis dar gyvas, vadinasi, toks likimas“, – įsitikinęs karys. Vėliau, jeigu leis sveikata, Oleksandras žada grįžti į frontą.
Daugiau apie tai – aukščiau esančiame vaizdo įraše.
