Tai bus ne pirmas kartas, kai į klasikinio automobilio kėbulą sumontuojami modernesni, pajėgesni, didesnį spaudimą galintys atlaikyti komponentai. Juk taip daro daugelis auto-sporto varžybose dalyvaujančių komandų, tad kodėl to paties negali padaryti mėgėjiškose klasikinių automobilių pirmenybėse dalyvaujantis automanas?
Vakarų Europoje, ypač Jungtinėse Valstijose, klasikinių automobilių varžybos išgyvena aukso amžių. Kiekvienas pasiturintis automanas, turintis bent kruopelytę laisvo laiko, sėda į savo 40 ar 50 metų senumo mašiną ir su ja keliauja į artimiausią lenktynių trasą. Panašus likimas laukia ir štai šio „E9“ kupė, kuris prieš daugelį metų buvo gainiojamas lenktynių trasose ir bendro naudojimo keliuose.
Kadangi į automobilį pateks modernesni komponentai, Brendanas ir keli kolegos iš pradžių didžiausią dėmesį skyrė kėbului. Jiems reikėjo pašalinti kiekvieną menkiausią įbrėžimą, kiekvieną surūdijusį plotą. Šis žygdarbis, kaip ir buvo galima tikėtis, pareikalavo daugiausiai laiko, pastangų ir kantrybės.
Prie automobilio dirbę specialistai turėjo pervirinti beveik visą dugną, pasirūpinti naujomis kėbulo detalėmis, sumontuoti saugos lankus atitinkančius mėgėjiškų varžybų reikalavimus. Sekantis žingsnis - komponentai, kurie leis automobiliui atsistoti ant kojų, judėti į priekį ir apskritai - važiuoti.
Senąjį „E9“ motorą pakeitė modernesnis ir žymiai galingesnis „E34 M5“ agregatas. „S38B36“ vardu vadinamas variklis standartinėje formoje išvystydavo 311 arklio galių ir 360 Nm sukimo momentą. Automobiliui, kurio svoris neturėtų viršyti 1200 kilogramų, 311 arklio galių turėtų būti daugiau nei pakankamai. Vis dėlto, vėliau jo vietą užėmė „S50b32“.
Galinis automobilio rėmas ir galinė pakaba bei diferencialas buvo pasiskolinti iš kito „BMW“ modelio - visiems puikiai žinomo „E28“. Pasak Brendano, jis galėjo pasirinkti žymiai naujesnio ir modernesnio automobilio detales, tačiau kai pažvelgi į galutinę sąmatą, „E28“ ir pavyzdžiui, „E60“ komponentų kainos skiriasi kelis kartus.
GALERIJA
