Pavasaris. Užkaito orai, atkuto ir sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. Eisiu, sako, pasivaikščioti, paukštukų pasiklausyti. Ir išėjo. Jau ir sodžiaus pakraštys, o toliau "vinguriuoja takelis tarp arimų pilkų..." Apsvaigintas gaivaus pavasario vėjo, Banaitis net užniūniavo. Ech, gera daina! Ir diena gera! Eina Banaitis, vieversėlių klausosi. O štai ir senos fermos griuvėsiai, visi jau spėję apeiti balandomis ir varnalėšomis. - Kad taip dalgiu per juos, - balsu pagalvojo Banaitis. - Prašviesėtų visa palaukė. - Nereikia dalgio! Tik nereikia dalgio!- staiga pasigirdo plonas balselis. Ir mato Banaitis, kaip iš varnalėšų lenda keturios spalvotos būtybės: violetinė, žalia, geltona ir raudona. - Kas jūs? - klausia buvęs vedėjas. - Gal kokie ufonautai? Iš kokios planetos? - Mes ne ufonautai. Mes teletabiai. Mus anglai sugalvojo, - atsakė violetinis. - Mano vardas Tinkis Vinkis, o čia Dipsis, Lialia ir Pou. Žiūri Banaitis, akis išplėtęs, ir nieko nesupranta. Jo laikais tokių dalykų nebuvo. - O ko, sakykite, jūs ieškote tose varnalėšose? - Kelio į sodžių, - paaiškino žalias teletabis. - Pas vaikus! Pas vaikus! - pradėjo šokti raudonasis. - Jie mūsų laukia nesulaukia, - pritarė šleivomis kojytėmis geltonasis. Banaičio galvoje per vieną sekundę pralėkė tūkstantis minčių. Ne, kelio teletabiams jis nerodys. - Grįžkite namo! Mūsų vaikams nereikia kažkieno sugalvotų pasakų. Mums ir savų pakanka. Kelio į sodžių jums nerodysiu. - Rodyk! Rodyk! Rodyk! - vėl sutrepsėjo raudonasis. - Nerodysiu! - užsispyręs pakartojo buvęs pradinės vedėjas. - Mūsų vaikai ir be angliškų teletabių užaugs. Nerodysiu. - Gali ir nerodyti, - pareiškė violetinis. - Mes dabar ir patys žinome. "Vinguriavo takelis tarp arimų pilkų..." Atia. Ir teletabiai nurūko, tik jų spalvoti užpakaliukai sumirgėjo. Pastovėjo Banaitis prie varnalėšų, pasiklausė vieversėlių, prisitraukė gaivaus oro ir, pamiršęs nuotykį, nupėdino namo. Gal pasivaideno? Gal sapnavo nemiegodamas? Visko juk būna. Jau visai netoli sodžiaus Banaičiui teko dar kartą nustebti: braukdamas ašarą, iš sodžiaus ėjo Bebenčiukas. Už jo tokie pat nusiminę žengė Joniukas ir Grytutė. - Kur jūs, mano mielieji, išsiruošete? - sustabdė juos buvęs pradinės vedėjas. - Ką sodžiaus vaikai be jūsų darys? - Nebereikia vaikams nei manęs, nei Joniuko, nei Grytutės, - vėl nubraukė ašarėlę Bebenčiukas. - Teletabiai...
Stasys Varneckas 2008 m. gegužės 11 d.
