Irakas
2003 - jų metų kovo 25 - oji. Vienintelis Irako priėjimas prie jūros - Um Kasro uostas Persijos įlankoje. Vėlus vakaras. Jau seniai sutemę, nes šiame regione anksti temsta. Nepaisant tamsos, Amerikos karo laivuose aktyvus judėjimas. Tuojau pakils didžiulis malūnsparnis. Šį kartą jame tiktai saujelė žmonių. Tai palydovai. Ką jie lydi? O gi du ypatingus rekrutus, su kuriais reikia elgtis neįprastai atsargiai. 22 metų Takoma ir 33 Makė ramiai turkšia vienas šalia kito patogiame baseine.
Kelios minutės skrydžio ir malūnsparnis nusileidžia Um Kasro take. Baseinas atsargiai iškeliamas iš malūnsparnio. Takoma ir Makė švelniai atsiduria ant neštuvų, kuriuos vyrai nuneša iki jūros. Gal jie sužeisti? Ne. Priešingai. Jie jaučiasi kuo puikiausiai ir pasiruošę veikti...
Takomos ir Makės misija surasti minas, kurias galėjo vandenyje išmėtyti Irako armija. Šių pakrančių neišvalius, negali būti nei kalbos apie apie laivus su humanitarine pagalba. O ji taip skubiai reikalinga pietų Irako miestams!.. Tai reiškia, kad svarbus vaidmuo laukia šių dviejų plaukikų. Amerikos jūrų laivynas paprašė jų pagalbos, nes jie geriausi šios srities specialistai. Takoma ir Makė - du delfinai iš dvidešimties, reguliariai apmokomų surasti minas. Specializuotas jų mokymo centras yra San Diege, Kalifornijoje.
Kariškiai jau prieš keturiasdešimt metų pradėjo naudotis delfinų talentu, o labiausiai jų įgimta savybe - garsiniu lokalizavimu. 70 - ais metais Vietname ir kituose karinių operacijų regionuose delfinai įrodė savo nepaprastus sugebėjimus. Delfinai ypatingai pasižymėjo drumstuose vandenyse, kuriuose žmogaus matomumo riba tiktai keli metrai. Paskutiniojo dešimtmečio metu gyvūnų globos asociacija pradėjo kelti skandalą dėl gyvūnams sudaromos rizikos. Amerikos armija išleido milijonus dolerių robotams, savo savybėmis prilygstantiems jų sugebėjimams. Deja, rezultatai buvo ne kokie. Jūrų žinduoliai liko geriausiais minų buvimo vietos nustatytojais. Būtent dėl šios priežasties Takoma ir Makė buvo atgabentos specialiu, gyvūnų pervežimui pritaikytu kariniu lėktuvu. Iš pradžių delfinai ilsėjosi ir buvo maitinami jų mėgstamu, energijos suteikiančiu maistu. Kai jie buvo paruošti, jiems pritvirtino ultrajautrius imtuvus ir kameras, kad būtų galima sekti jų povandeninį kelią. Delfinus lydėjo prityrę ir jiems pažįstami prižiūrėtojai, įsitaisę "Zodiake". Delfinai išmoko nesiartinti prie surastų minų, kad išvengtų rizikos. Jie palikdavo bują su spalvota vėlevėle už kelių meterų nuo minų buvimo vietos.
Taigi, minėtą rytą Takoma ir Makė leidosi į darbą. Jų užduotis buvo praplaukti Persijos įlanką iki Um Kasro. Nardant po porą valandų per dieną, jiems turėjo pakakti trijų dienų visai zonai ištirti. Po to sekė išminavimo specialistų darbas. Gyvūnų dresiruotojai aiškino, kad delfinams negresia joks pavojus. Vienintelė problema, kad jie gali susitikti vietinius delfinus. Jūrų žinduoliai labai prisirišę prie savo teritorijos ir nemėgsta "užsieniečių". Tokiu atveju jie, ko gero, išvytų Takomą su Make ir pastarieji dingtų iš akiračio. Kitas delfinų dresiravimo specialistas aiškino, kad šiems gyvūnams būdingas ypatingas sugebėjimas susekti daiktus ir jie noriai pasiduoda dresūrai. Tačiau jie tikri juokdariai ir staiga gali iškrėsti pokštą, kurio visai iš jų nelauki... Delfinai labai atkaklūs, panorėję gali sukelti tikrą sumaištį.
Deja, taip ir atsitiko. Praslinkus keturiasdešimt aštuonioms valandoms nuo misijos pradžios, Takoma apgavo savo porininką ir prižiūrėtoją - karininką Teilorą Vaiteikerį. Jis staiga nėrė į vandenį ir dezertyravo! Ir suprask šiuos protingus žmogaus pagalbininkus!..
***
