Žmogaus atmintis – lyg sluoksniuotas pyragas. Sluoksniai niekuomet nebūna vienodi. Vieni plonesni, kiti labiau iškilę, todėl vienos, juosta įsispaudusios laiko žymės, matomos ryškiau, kitos – ne taip.
Ypatingai žmogų sukrėtę gyvenimo įvykiai matomi visuose sluoksniuose. Jų atspaudas įtakoja visų paskesnių formą, tik su kiekvienu sluoksniu matomoji dalis tampa labiau aptaki, nugludinta, ryškėja tik esminiai, pirmapradės priežasties ypatumai, smulkiosios atplaišos išnyksta sąmonės rūke.
Įtampa, nežinia, netikrumas ir nekintantis vykstančios neteisybės pojūtis tvyrojo, rodos, net gamtoje – lengva, niekaip neįsibėgėjančio viduržiemio šalna, sukausčiusi laikė žemę, lyg ruošdama ją lemiamam virsmui.
Svetima, tarytum iš šaltojo kosmoso atkakusi jėga, neskoningai aprengta nepadorumą turinčiomis už-maskuoti uniformomis, desperatiškai mėgino įsitvirtinti šioje žemėje. Joje nuolat gyvenantiems buvo aišku, kad ši svetimybė neturi čia jokios atramos ir, galingas, istorijos posūkio sukurtas, gryno oro sūkurys nušluos ją amžiams.
Ji žvangino šalto metalo gabalais, įsivaizduodama juos esant tinkamais ginklais, bet laikrodžių rodyklės jau buvo tiek pasislinkusios, kad, užmigę savo neteisume, tos jėgos lėlininkai jau nebesugebėjo nors kiek adekvačiai kontroliuoti savo pačių siųstų netiesos valios vykdytojų.
Ji mėgino veržtis visur, kur buvo spausdinama laisvė ir iš kur sklido žinia, vis dar maitodama pavienius likimus ir tuo taškė pasišlykštėjimą savimi ir visu kas su ja susiję, kartais užkliudydama net iš jos pačios kilusius, o dabar pasimetusius atsitiktinius saviškius.
Kelias dienas migruodamas nuo vienos prie kitos, neretai kruvino, tos bejėgiškos stiprybės režisuoto spektaklio vietos, jaučiau kaip manyje kaupiasi kažkokia psichinė jėga, leidžianti pajausti visiškai nepažįstamus žmones, be žodžių keistis su jais situacijos vertinimais ir dėl to išgyventi, kaip paskui paaiškėjo, niekuomet nepasikartosiančio bendrumo potyrį.
Tomis dienomis nematomos, bet visų veik fiziškai jaučiamos naujosios vilties bangos sklido iš šventumo aureolę beįgaunančios vietos, kuriai buvo lemta tapti vienu istorijos vyksmo židinių. Ši vieta traukė visus: vienus kaip kažkas vienintelio tikro ir todėl verto vienadienių interesų ir net aukščiausios aukos tą tikrumą ginant, kitus – kaip nedelsiant pašalintinas kliuvinys nuo iš amžinojo įšalo styrančiomis kaukolėmis grįsto jų prievartos kelio.
Nemigos naktys vilties gyventi sargyboje liepsnojo kadais kritusių kūnų, bet nemarių jų sielų uždegtais laužais, pavertusiais nebūtį būtimi.
Nuoširdumo ir bendro reikalo suvokimo gėrimą godžiai gėrė visi susirinkę aukotis. Skirtybės išnyko.
Sėdėdamas ritmingai burzgiančiame sunkvežimyje, turėjusiame užtverti šaltajam neteisybės metalui kelią neįmantriame betoninių luitų labirinte visų mūsų bendros širdies prieigose, jaučiausi turįs amžiną gyvenimą tikėjime, todėl pasirengęs nedelsiant atiduoti savo kūniškąjį.
Keletas valandų miego. Tik tiek, nes manęs nėra lovoje – aš ten, tarp nemarių laisvės idėjų paprastais kasdieniais veidais, virstančių tūkstančių širdžių simfonija.
Sapnuoju duslius pokštelėjimus. Jie labai pažįstami. Grėsmingai ataidintys iš sunkių prisiminimų - prieš penketą metų ir aš dėvėjau netiesos kamufliažą. Negaliu atsibusti; tačiau ne, aš nemiegu – taip pokši tik vienas mano gyvenimo tarpsnis, objektu T – 72 paženklintas.
Pasak kažkokių mokslinių tyrimų, vienas šiuolaikinio žmogaus streso šaltinių yra per greitas judėjimas erdvėje. Jam nebūdingas. Neprigimtinis. Natūralu yra eiti, bėgti, na gal dar joti.
Neprigimtiniu būdu atsiradęs kitame miesto krašte suvokiu, kad čia jau įvyko.
Metalinis monstras, apšviestas neapykantos prožektoriais, sukiojo į šalis savo netiesos skleidimo įrenginį, taip mėgindamas nuo savęs nupurtyti, tarsi įkyrias muses, bebaimes žmogystas, atrodė tarsi fantasmagoriškas visatos negatyvo simbolis.
Iš kažkur žinojau, kad tik ką užgeso keliolika laužų. Įsiplieskusių ir tik pradėjusių liepsnomis šokti gyvenimo šokį.
Šis žinojimas buvo baisus. Ir sunkus. Lyg kaltės jausmas. „Nejaugi taip įvyko, nes...“ Ir dabar neįstengiu daugiau, nei padėti daugtaškį.
Grįžtu prie širdies. Čia mūsų susirinko dar daugiau. Arba tiesiog mes stovime dar arčiau vienas kito nei bet kada stovėjome ir stovėsime per artimiausius dvidešimt, o gal ir daugiau metų.
Sunku atskirti eterį nuo tvyrančių minčių. Po kurio laiko fizikiniai dėsniai vėl ima galioti – neįmantrus šaukinys skamba tarsi pamatinė vis dar nesunaikinto laisvės poreikio kvintesencija.
Visi įmanomi pojūčiai išduoda iki nervinio drebulio nuogą tiesą, – „Tu sekantis“.
Kažkas iš kažkur turi atvažiuoti ir kažkam būtų patogiau, jeigu mūsų čia nebūtų. Tačiau mes neturime kur eiti.
Pažįstamas žmogaus - širdžių simfonijos dirigento, ginančio širdį iš vidaus, balsas ragina išsiskirstyti. Manau jis buvo tikras, kad niekas niekur neis. Nes mes jau išmokome skaityti jo potekstes. Nes jos ir yra tikros mūsų mintys. Jam taip pat nėra kur eiti ir tuo mes liksime panašūs amžinai.
Mėginame geležimi apsaugoti širdį nuo geležies, kažką nešame iš statybvietės kitapus, kurioje vėliau, nors mes šito dar nežinome, darbus joje užbaigus, apsigyvens širdies iš vidaus gynėjų įpėdiniai.
Eteris prisipildo žinia, kad geležies lavina pajudėjo link mūsų.
Oras tampa tirštas. Kvėpuoti kaip karštą vidurdienį (o gal čia saulėlydis?) nėra kuo. Palaipsniui visi pajuntame, kad remiamės į vienas kitą pečiais.
Vėl balsas. Šį kartą tarnas, savo tarnystę patvirtinęs priesaika ir įžadais. Aš nekrikštytas. Jis ne mano tarnas. Bent iki tol taip maniau.
Jo žodžiai pakerta kojas. Nes jų nebereikia. Sakralumo išraiška – trumpos mišios. Nuodėmių atleidimas.
Niekas. Mūsų. Nepalauš.
------------------------------
Nesvarus palengvėjimo sniegelis triumfuoja aušroje.
Nedrįso.
Vidurnaktį užgesę laužai sužiba Aušrinėje.
Dabar suprantu, kad buvo laimėtas mūšis, o tikroji Pergalė ateis po mūsų kovos pačių su savimi.
Tegyvuoja Lietuvos Respublika.
Dalius Kotovičius
