Vis daugiau jaunimo emigruoja

Kažkada, kai neturėjau trijų vaikų, ir aš panašiai galvojau... Reikia likti Lietuvoj - čia mūsų valstybė, reikia išmokti gyventi su tokiomis pajamomis, kokias gauni...Buvau prieš emigraciją.
O dabar bijau - juk reiks duot vaikams valgyt, į mokyklą išleisti. Nesu įnoringa, pakilimo metu paskolų neprisiėmėm (nors pajamos leido, o kad jos pamažės - tuo metu negalvojom)... Isteriškai bijau. Labiau nei kiaulių gripo tautiečiai.
Šiuo metu esu motinystės atostogose (net baisu prisipažinti, kad akmeniu į kaktą negaučiau), nuo kito rudens reiks grįžti į darbą (jeigu įmonė atsilaikys ir turėsiu kur). Arba gyventi iš vyro algos.O viskam pabrangus - labai varganai ji atrodys.
Kaip nebijoti? Ir slapčia mąstau - gal susirinkti vaikus ir išvažiuoti...
Ir tai nebūtų lengvas sprendimas. Ir per olimpines žaidynes verkiu skambant mūsų himnui. Ir per Dainų šventę šokant sūnui braukiau ašarą (ir dabar rašydama ašaroju)...
Bjau ne dėl savęs - bijau dėl vaikų ir valdžios požiūrio į juos...
Ir kai sužinojau, kad laukiuosi trečio - pirmas aplankęs jausmas buvo ... - gėda. NES TAIP VISUOMENĖ ŽIŪRI Į DAUGIAVAIKĘS ŠEIMAS.
P.S. vaikų amžius - 11m.,8m. ir 1m. (jeigu prisiminti - pirmus vaikus auginant, mokamos išmokos siekė 60proc. buvusio atlyginimo). Bet tada aš nenorėjau emigruoti....

Zinote, ponas cia, musu nezeidzia, kad mes negalime kazko isigyti, bet mus zeidzia, kad musu sumoketi mokesciai nueina ne tam, kam skirti, o LEO sandoriams ardyti, ivairiems pinigu plovimo projektams finansuoti, valdininku vojazams po egzotines salis apmoketi , bet tik ne pensijoms, ne vaiku darzeliams ar mokykloms, ne studentams, ne sveikatos apsaugai ir t.t., ir .t.t.Tai del to ir piktinames.Ir meile tevynei ar pagarba sau niekuo deti.Gali ta tevyne myleti, gali save gerbti, gali gerbti aplinkinius, bet nesi gerbiamas savo ciniskos marijonetines valdzios, todel ir turi ieskoti vietos pasaulyje, kur i tave ziures kitaip..

O kodėl jūs manote, kad kitas "ziuri i tave kaip i verga"?
O kaip jūs į juos 'žiūrite'?
O kaip jūs 'žiūrite' į save, kai į jus taip 'žiūri'?
O jei jūs taptumėte valdininku, kaip į kitus 'žiūrėtumėte' jūs?
Kas pasikeistų?

Būtent.

Aš tikrai ne iš tų 141...
O Jūs manote, kad jie taip galėtų?

nieko panašaus - aš nekalbu, kad man nieko materialaus netrūksta, aš kalbu apie tai, kad kai išsiverdu makaronus aš juos valgau be kartėlio, nekeikdamas kitų, ir visai skanu...
O pro daugelį prekių praeinu sakydamas "Kiek daug daiktų man nereikia..."
Būtent. Ir apie meilę aš nekalbėjau (tik klausiau - kas yra meilė iš toli?) - galite dar kartą perskaityti komentarus.
Ir dar - tas faktas, kad negaliu visko / daug ko / kai ko įsigyti, o kiti įsigijo, manęs nežeidžia. O kodėl jus tai žeidžia?

Galte diskutuoti iki begalybes apie aukstas materijas, meile tevynei, bet kai neturi uz ka nusipirkti valgio ir pro prekiu lentynas su isdeliotais maisto produktais prabegi, kad saves neerzinti ir sugebi savo seima tik makaronais ar kruopom pamaitinti bei galvoji is ko cia tuos komunalinius susimoketi, ar tau dar neatjungs elektros, neuzsuks vandens, tai meile tevynei nueina i antra plana.Jeigu tamstai nereikia maitintis ir nesate atsakingas uz savo seima, tai jums labai pasiseke ir galite mastyti apie aukstas materijas.

ar Jus ne vienas is 141?tada viskas logiska....o apie meile is arti... kai neturi darbo... kai net zemiausio rango valdininkas ziuri i tave kaip i verga. Gal mes visi cia tik reikalingi kaip baudziauninkai?

Ką turite omeny sakydamas "Per 20 metų sugrįžome į LTSR"? Deja, nesuprantu.

Subręsta susitupi ir įleidžia šaknis svečioj šaly

Tik besidairantys 5 metus paprastai jau nebesufrįžra