Molėtų pašonėje esančios Bijutiškio bažnyčios klebonas sako žalčiai šventovę pamėgę taip, kad, atšilus orams, pakliūti į vidų tampa iššūkiu.
Daugiau apie tai – TV3 žinių reportaže.
Ant Bijutiškio bažnyčios laiptų šildėsi tik iš žiemos miego išsibudinę geltonausiai. Dar keli jų kitoje vietoje smalsiai stebėjo, kas vyksta aplink. O vienas ramiausiai sau miegojo ant suoliuko, prie bažnyčios durų.
Kunigas Dainius sako, kad ten tikra žalčių buveinė, ir pirmieji dešimt tėra lašas jūroje, palyginti su tuo, kas čia dar bus, kai termometrai rodys per penkioliką ar dvidešimt šilumos.
„Kitą kartą reikia su bažnyčios tokiu raktu kelią sau prasiskinti per laiptus, kad norėtum patekti į bažnytėlę“, – sakė kunigas Dainius Jančiauskas.
Vienas kitas ir į bažnyčią pasiklausyti pamokslo įšliaužia. Tiesa, kunigas akylai stebi, kad geltonausiai nepakliūtų į mišias, nes žalčiui buvimas bažnyčioje gali tapti pražūtingas.
„Jiems labai netinkama temperatūra tenai. Bažnyčioje vėsu. Jie ieško kur šiluma“, – minėjo D. Jančiauskas.
Žalčiai dažniausiai šildosi saulės atokaitoje
„Gamtininkai sako, kad pamačius štai tokį vaizdą, kokį dabar matome prie Bijutiškio bažnyčios, reikėtų apsisukti ir bėgti kuo toliau. Ir ne todėl, kad skriaudos gali pridaryti žalčiai. Priešingai – čia mes galime išardyti žalčių vestuves“, – žalčius stebėdama kalbėjo žurnalistė.
O žalčių vestuvės šiemet, kaip sako gamtininkai, truputį vėluoja, pavasaris šykšti šilumos. Mat ir žalčiai neskubėjo budintis po žiemos miego.
„Žalčiai, kaip ir visi ropliai šaltakraujai gyvūnai, vadinasi jų temperatūra kūno, nėra pastovi. O priklausoma tiesiogiai nuo aplinkos temperatūros. todėl visi procesai, kurie vyksta, vyksta priklausomai nuo aplinkos. ir jeigu jeigu aplinka vėsesnė, gali viskas užtrukti truputį ilgiau“, – pasakojo Ivanausko zoologijos muziejaus Žuvų-roplių kuratorė Natalija Avyžienė.
Bet žalčiukų išsiritimui, kaip sako specialistė, didelės įtakos neturės. Jie turėtų pasaulį išvysti liepos rugpjūčio mėnesį. Nekantriausiai jų laukia dubingiškiai. Žalčių šiame krašte knibždėte knibžda nuo seno.
„Žalčiams patinka ežeringos pelkėtos vietos. Taip pat ir tai, kad Asvejos regioninis parkas yra kalvotas labai. Lemia prastas sąlygas ūkininkavimui. O tai palankios sąlygos žalčiams“, – aiškino Asvejos regioninio parko atstovė Rūta Maciulevičienė.
Dubingių Radvilų rūmų piliavietėje, kiekvieną pavasarį geltonausiai džiugina turistų akį. Parko atstovė Rūta sako pirmieji jau pasirodė per žalčių maudynes – geltonausių budinimo šventę balandžio vienuoliktąją. Tiesa, žalčių draugija džiaugiasi ne visi vietiniai. Elena sako pereinanti į kitą gatvės pusę pamačiusi šliaužiantį gražuolį.
„– Nemėgstate? – Ne, nepatinka“, – šypsojosi Dubingių gyventoja Elena.
Istoriškai žaltys šaltiniuose minimas jau nuo penkioliktojo amžiaus. Vadinamas gyvuote, nuo žodžio gyvatė. Žalčiai mitologizuoti, ir sakmėse net minimi, kaip gėrio skleidėjai, tad žmonės jų ne tik nebijojo, bet ir džiaugdavosi, jeigu namie tokie štai apsigyvena.
Straipsnis parengtas pagal TV3 žinių reportažą
