Šilutės miesto pakraštyje esančius garažus, vadinamus „Šanchajumi", ne be pagrindo galima pavadinti atskiru miesto gyvenamuoju rajonu. „Va, ten gyvena šeima, ir ten, ir ten gyvena..." - rodydamas ranka eiles nameliais paverstų geležinių garažų sako čia sutiktas vyras.
Einame į tuos namelius ir stebimės - tikrai čia gyvena žmonės. Vieni pakalbinti suka į šoną akis ir sako nekalbėsiantys nei apie savo gyvenimą čia, nei kaip čia pateko. Kiti - laisvesni ir atviresni, mielai kalbasi, pasakoja, net į svečius pakviečia.
Antanas nesislapsto ir atvirauja, kaip sakoma, iki kaulų smegenų. Vos užkalbintas pradeda pasakoti apie jau senokai praėjusius įvykius, kuomet dar gyveno su antraja žmona, turėjo gerą butą. Sutarimo nebuvo, tad išsiskyrė ir butą pasidalijo. Bet nutiko taip, kad dėl nesutarimų po 9 metų ir visas butas žmonai atitekęs. Dar ir baldai, ir sodas. Tai buvo prieš 10-metį.
Antanui tuo gyvenimas nesibaigė. Jis mitriai rado parduodamą garažą, sumokėjo už jį 1000 litų ir pradėjo jame kurtis. Prisivežė lentų, išklojo grindis, iškalė lubas, iš vidaus apšiltino sienas. Vėliau dar ir skardos lapais iš lauko apkalė, krosnį sumūrijo. „Dabar aš labai gerai gyvenu", - be jokio nuoskaudos šešėlio sako pusamžis vyras ir kviečia į svečius.
Ir tikrai jo namelis mažai kuo skiriasi nuo daugelio kuklių būstų rajono gyvenvietėse. Ant palangių - gėlių vazonėliai, jas puoselėja Antano gyvenimo draugė Lidija. Virtuvėlėje stovi ir dujinė viryklė, ir šaldytuvas, ir šiokie tokie baldai. Kambario durys užleistos užuolaida. Antanas siūlo užeiti ir į kambarį, bet atsisakome - nenorime atimti iš žmogaus paskutiniųjų jo privatumo lašelių.
Turi ir garažą, ir pirtelę
Užtat smalsiai dairomės apie namelį. Plačiu rankos mostu Antanas rodo, kokius plotus žemės, esančios čia pat už garažų, jis dirba. Žemės čia - kiek nori. „Kiek įdirbsi, tiek ir turėsi", - sako vyras. Ir patikslina, kad jis tik įdirba, o sėja ir ravėjimu užsiima jo moteris, švelniai Lidute vadinama. „Bulvių užsiauginame tiek, kad ir kaimynams, kai paprašo, Lidutė po krepšį prikasa", - sako Antanas.
Šalia namelio žiedus kelia kelios gėlytės, apstu gervuogių (Antanas ir pasivaišinti pasiūlo), serbentų krūmų, auga kelios obelys ir vyšnios. Tiesa, pastarųjų derliumi Antanui tenka dalintis su varnėnų būriais, bet kitų uogų, anot jo, irgi užtenka ir draugams, ir dukroms.
Antanas turi ir kiek tolėliau stovintį garažą, ir dar trečioje vietoje esančią pirtelę. Ir jai, ir nameliui pasišildyti malkų prisiruošia nesunkiai - kartu su Lidija žiemą tempiasi rogutes į parką prie Šyšos ir kiek reikia, prisirenka sausuolių.
Sako, dabar jau malkų apsčiai turįs visai žiemai. Pasakoja, kad kaimynai tik girtuokliauja ir jį per dantį traukia - esą ir taip jau tų malkų turįs per daug, kam jam dar reikia dirbti? O vėliau, kai suspaudžia speigas, patys eina pas jį tų malkų skolintis. Anot Antano, neretai tiems kaimynams tenka ir pavalgyti duoti.
„Permušo" visus kaimynus
Pašnekovas pasakoja, kad kilimo esąs iš Vainuto. Dirbęs ir vairuotoju, ir tuometinei milicijai 6 metus atidavęs. Dabar jau 15 metų pensininkas. Sako turėjęs ir „Opel Ascona", bet pardavęs. Kurį laiką remontavęs automobilius, kol vienas jų virsdams it replėmis jį suspaudė ir visai sveikatą atėmė.
Ar geri čia žmonės gyvena, klausiame Antano? Ir išgirstame, kad jis kone visus juos jau yra, švelniai tariant, auklėjęs, anot jo, „permušęs". „Jeigu kimba - ir gauna. Ir tas, ir anas ir dar šitas jau gavo. Nekibs prie manęs - negaus", - nesuvokiantiems, kas yra tas „permušimas", paaiškina vyras.
Tos pačios gatvelės gale pamatome aptvertą teritoriją ir prie jos vartelių įsitaisiusį garbaus amžiaus senolį. Pakalbinę sužinome, kad p.Petras jau baigia 82-uosius, o garažų teritorijoje įsitaisė sau kažką panašaus į ūkinių pastatų kiemelį. Čia senolis augina ožkas, turi ir vištelių. Kasdien atvažiuoti iš miesto dviračiu pagirdyti ir pašerti savo augintines Petrui nesunku, anot jo, čia jam net smagiau būti nei namuose. Smerties (suprask - mirties) aš dar nelaukiu, tai ko namie sėdėti? Žmona serga, jai dviračiu važiuoti per sunku, tai važiuoju vienas", - linksmai kikendamas sako iki pusės išsirengęs ūkininkas ir sutinka, kad „Šanchajus" jam kaip ir vasarvietė esanti.
Pakviesti už vartelių matome, kad toje aptvertoje teritorijoje irgi auga vyšnios ir obelys. Klausiame, kam senolis prisitempė čia tokias krūvas medienos atliekų. Jis sako, kad žiemą reikės pakurti tvartelius, ožkelėms pašildyti „klimatą", tai negi tada ieškosi?..Petras mielai sutinka fotografuotis, jei į kadrą ir jo ožkeles, ir dar vištaites paimsime.
Šalia Antano pirtelės ir Petro tvartelių stovi kitas iš lentų sukaltas pastatas, šalia kurio dar dvi ožkas bando suvaldyti p.Aldona. Išsikalbėjus paaiškėja, kad būsime bene paskutinieji, pakalbinę šią ponią gimtinėje prieš ilgą kelią - jau kitą dieną 70-metė moteris išvyko į Londoną (Anglija), pasisvečiuoti pas dukrą.
Aldona sužavi optimizmu ir tuo, kad iš jos veido per visą pokalbio laiką nedingsta šypsena. Linksmai pasakoja, kad tvartuku vadinamą pastatėlį ne statėsi, o nuomojasi, kad turėtų kur 5 ožkas suvaryti. Mylimiausia iš jų esanti Stirna, bet šiuo metu melžanti tik Musę. Primelžia vos 2 litrus, sako visą pienelį ir sunaudojanti su vyru. Pernai jo buvo daugiau, tai ir pardavinėjo, ir kaimynus vaišino.
Dar keli jauni ožiukai pririšti pievoje ir neseniai pridarė šeimininkei rūpesčių, mat per tvoras lengvai iš aptvaro iššoko. Didelį rūpestį Aldona turėjo ir artėjant liepos liūtims - sako, kai tik pamatydavusi, kad dangus juoduoja, tuoj šokdavusi ant dviračio ir skubėdavusi pas savo augintines. Ne kartą ir nespėjo, pati ne tik lietaus, bet ir ledukų „per sprandą" gavo.
Ir Aldona čia važinėja dviračiu iš miesto: vasarą - du kartus per dieną, žiemą - tik kartą. Stebisi klausimu, ar nesunku? „Tai negi su bobomis sėdėti ir liežuviu malti?.. Na jau ne, kol aš judu, tol gyvenu", - tvirtai užbaigia.
Nesunku 70-metei ir šieno savo globotinėms priruošti - rodo dar vieną jai priklausantį pastatėlį, kuriame žiemai sukrauta pakankamai jo atsargų. Nesunku jai ir per visą žiemą prižiūrėti 4 anūkus. Tik, išsiduoda, prieš būsimą ilgą kelionę šiek tiek nerimaujanti. „Bus vargas autobuse sėdėti tiek laiko, bet... kaip nors. Vis tiek noriu važiuoti - juk niekada Londone nebuvau. O rugsėjui grįšiu namo", - atvirauja ponia.
Kam paliks savo augintines? Ogi pasirodo, čia gyvenantiems žmonėms. Aldona gerai sutaria su „Šanchajaus" liaudimi, todėl jai patalkinti sutiko kone visa gatvelė.
Taigi, „Šanchajuje" verda gyvenimas...
