Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Lietuvos Respublikos piliečiams
Lietuvos Respublikos Prezidentei
Jos Ekscelencijai Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariams
Lietuvos pensininkų sąjūdžio
pareiškimas
Vilnius, 2009 metų gruodžio pirmoji diena
Dėl Nacionalinio susitarimo
Nacionalinis susitarimas galėjo tapti istorinės reikšmės reikšmės dokumentu ir tapti kertiniu akmeniu nacionalinei santarvei, socialinei partnerystei ir gerovės valstybei daugeliui metų į ateitį. Galėjo, tačiau netapo. Netapo todėl, kad buvo ydingas pačioje savo užuomazgoje, todėl, kad jo paskirtis iš pat pradžių buvo pridengti tikruosius jo sumanytojų sumanymus, kurie nesiekė toliau propagandinės akcijos jų pačių labui.
Taip teigti žiauru, bet neišvengiama. Neišvengiama, nes iš galutinio teksto matyti, ko buvo siekiama: Vyriausybei reikėjo primesti savo valią visai valstybei, prisidengiant melaginga „neišvengiamų nepopuliarių sprendimų“ formule. Vyriausybei nesugebant rasti kitos išeities norint suformuoti 2010 metų valstybės biudžetą, išskyrus gausiausių ir neturtingiausių visuomenės sluoksnių – pensininkų ir neįgaliųjų – pajamas apribojant žemiau absoliutaus skurdo ribos, vienintelė išeitis tokia ir buvo – savo nesugebėjimą tvarkyti valstybės reikalus užmaskuoti tariamu susitarimu.
Lietuvos pensininkų sąjūdžio siūlymai – pateikti Seimui ypatingos skubos tvarka priimti verslą skatinančius ir greitų rezultatų duosiančius penkių įstatymų projektus ir nustatyti tokią pensijų mažinimo tvarką, pagal kurią būtų įvesta pataisa vienišiems mažiausias pensijas gaunantiems pensininkams, bei numatyta nepriemokų grąžinimo tvarka (palūkanos ir grąžinimo terminai) – buvo atmesti be jokio svarstymo.
Į Lietuvos pensininkų sąjūdžio pasiūlymus buvo atsakyta tik formaliai – be deramos pagarbos gyvenimą baigiantiems žmonėms ir be savigarbos. Nei iš Jos Ekscelencijos Prezidentės, nei iš Seimo, nei iš Vyriausybės nesulaukta adekvačios reakcijos, išskyrus biurokratinio pobūdžio samprotavimus. Todėl netenka stebėtis, kad išskyrus verslo struktūroms palankius susitarimus ir kelias negausias profesinėms sąjungoms padarytas nuolaidas bei rinkinį tuščių frazių, jame daugiau nieko ir nėra.
Nacionalinis susitarimas, kurį pasirašyti įsipareigojo Lietuvos pensininkų sąjūdis turėjo tapti kiekvieno to susitarimo dalyvių garbės reikalu. Turėjo, bet negalėjo. Negalėjo todėl, kad aukščiausios Lietuvos valstybinės valdžios įstaigose viešpatauja panieka paprastam žmogui – piliečiui ir rinkėjui – ir išpūsta savęs sureikšminimo manija, tapusi neįveikiamu bastionu, pro kurį neprasiskverbia jokia apeliacija nei į valdžios vyrų garbę, nei į jų sąžinę.
Užuot tapęs visai tautai turinčiu didelės reikšmės ir pagarbos vertu dokumentu, jis tapo visų jo dalyvių interesų kovos liudijimu. O Lietuvos pensininkų sąjūdžiui prasimanyta dingstimi buvo užtrenktos durys. Tačiau tą gėdingą suokalbį tariamai visų Lietuvos pensininkų vardu pasirašė pensininkų organizacijos „Bočiai“ vadovas Petras Ruzgus. Pasirašė, nes nepasirašyti negalėjo, – gavus iš Vyriausybės milijoninę dotaciją, reikėjo už ją „atitarnauti“.
Deja, Nacionalinis susitarimas pateks į istoriją kaip nacionalinės gėdos dokumentas, parodęs, ko verta vadinamoji „proveržio politika“, kuri taip dosniai buvo žadama naiviems rinkėjams.
Dėl 2010 metų valstybės biudžeto
Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo projektas, kuriuo remiasi visas 2010 metų valstybės biudžeto įstatymo projektas, yra ydingas pačia savo esme. Jo esmė – neteisėtas didelio masto svetimo turto pasisavinimas, vargšų ekspropriacija. Planuojama dar dviem metams nukelti nepriemokų grąžinimą 1995-2002 metais dirbusiems pensininkams, kurios jau yra netekusios daugiau nei pusės savo tikrosios vertės.
Abu šie įstatymų projektai nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuostata, įsakmiai teigiančia, jog „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“, ir jai prieštarauja.
Ir darbo sutartimi sulygtas atlyginimas, ir daugelio metų darbu užsitarnauta pensija yra Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybė. Tai – aksioma. Šiuo aspektu negali būti jokių spekuliacijų ir jokių išvedžiojimų dėl tariamos būtinybės taupyti. Jeigu Vyriausybei prireikia taupyti, tai galima padaryti daugeliu būdų. Plėšikavimas taupymu niekada netaps.
Į visus siūlymus, nukreiptus verslo skatinimo linkme, Vyriausybės vadovas ir jos nariai atsako vieninteliu jiems suprantamu būdu: „O pasakykite, – iš kur kitur paimti pinigų?!” Tačiau šiuo atveju jiems tenka atsakyti: „Gerbiamieji, jeigu neišmanote savo darbo, užleiskite vietą kitiems, kurie neužduos neprotingų klausimų ir žinos, kaip dirbti savo darbą!“
Jeigu Vyriausybei atėjo laikas kreiptis į tautą prašant paskolos, reikia tartis dėl sąlygų, kuriomis ta paskola bus suteikta ir vėliau grąžinta. Deja, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nežada nei paskolos prašyti, nei jos grąžinti. Praėjus vos dviem dešimtims metų po to, kai Lietuva ištrūko iš vergovinės komunizmo santvarkos, kurios pagrindas buvo taip vadinama „proletariato diktatūra“, mes esame liudytojai kitos diktatūros – tačiau kokios šį kartą?
Deja, Lietuvos Respublikos Seimui pritarus naujajai diktatūrai, net nepasidomėjus, kieno tai diktatūra, lieka vienintelė viltis, jog valstybės vadovė tuo susidomės ir neleis apiplėšti mažiausias pajamas gaunančių žmonių. Ar ta viltis reali, greitai pamatysime.
Lietuvos pensininkų sąjūdis, atstovaujantis 150 tūkstančių nuskriaustų pensininkų, kreipiasi į Lietuvos Respublikos narius, prašydamas nepriimti minėtų Valstybės biudžeto ir Laikinojo įstatymų, o jeigu jie bus priimti Seime, – prašome Jos Ekscelenciją pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta veto teise.
Dėl valstybės krizės
Mes esame gilios visą Lietuvos valstybę apėmusios krizės liudininkai.
Tą krizę apsprendžia ne finansai, ne ekonomika ir ne pasaulinės krizės, kurios kartas nuo karto atsirita į Lietuvą ir su atoslūgiu nusineša į emigraciją kaskart vis didesnį būrį gabaus ir darbštaus Lietuvos jaunimo, kuriam tėvynėje pritrūksta vietos po saule.
Tą krizę apsprendžia ištisas kompleksas krizių, kurios visos dar laukia savo tyrinėtojų. Tačiau jų visų priežastis viena – kritusi tautos moralė, kuri gimdo nepasitikėjimą visų visais – ir kaimynais, ir draugais, ir valdžia, ir pačia savo tėvyne. Kritusi moralė daro gyvenimą nepakenčiamą ir negalimą. Negalimą kiekvienam jaunam Lietuvos Respublikos piliečiui, kuris dar nesugadintas, kuris į gyvenimą žiūri kaip į natūralų saviraiškos būdą ir vienintelę galimybę būti savimi.
Natūralu, kad tokiam žmogui reikia bėgti iš Lietuvos. Bėgti kuo skubiau, nes su kiekvienais Lietuvoje praleistais metais jis su siaubu pamato, jog savo tėvynėje jis vis giliau klimpsta į nevilties, priešiškumo ir beteisiškumo liūną, išsigelbėjimo iš kurio nėra. Išsigelbėjimas vienintelis – emigracijoje, kur didelės galimybės, kur nėra priešiškumo.
Šiandien kažkaip nutilo kalbos apie Lietuvos elitą. Tas mitas palaidotas ilgam laikui. Tačiau tikro elito poreikis neišnyko. Priešingai, – kuo toliau, tuo labiau jo reikia. Paradoksas, – kuo labiau jo reikia, tuo labiau jis blėsta.
Seimui įstatymu įteisinus Lietuvoje amoralumą ir pamynus dorovės principus, Lietuvoje gyventi tapo dar ir šlykštu. Negimusi gyvybė taip ir liko neginama, neapsaugota, palaidas gyvenimas ir ištvirkavimas lėtai, bet užtikrintai verčiami vertybe, privaloma moraline norma. Ar yra ko stebėtis, kad jau sulaukėme, kad patys niekšiškiausi nusikaltėliai – mažų vaikų prievartautojai ir tvirkintojai – susibūrė į nenugalimą klaną?
Lietuvoje gyventi tapo visiškai nesaugu. Nesaugu kiekvienam – pensininkui, neįgaliajam, merginai, moteriai, jaunuoliui, mažam vaikui. To priežastis – visiškas valstybinės valdžios neįgalumas, kuris su kiekviena nauja Seimo kadencija tik stiprėja. Lietuvos Respublikos Seimas – aukščiausia lietuvių tautos atstovybė neteko savo veido, frakcijų rietenos jame tapo svarbiausiu politinio gyvenimo tikslu, užmiršus, jog tas tikslas kiekvienam Seimo nariui yra tarnauti tautai. Tuo tarpu matome priešingą vaizdą, – kai tauta verčiama tarnauti valdžiai.
Moralinė krizė gilėja. To nesuvokti nebeįmanoma. Neįmanoma ir neįžvelgti to priežasčių. Jų nedaug, – tik viena. Lietuvių tautą ištiko nepataisoma nelaimė – ji nutolo nuo Dievo, pasidavė beverčių blizgučių spindesiui, pasinėrė į bergždžias svajones apie didelius pinigus, apie dideles galimmybes ir pamiršo tą vienintelį būdą pasiekti gerovės, kuris žmonijai žinomas nuo amžių pradžios – darbščiai ir sąžiningai dirbti. Šiandien tam prielaidų, deja, nematyti. Lietuvos Respublikos Seimas, deja, tai pamiršo.
To galima išmokti, tačiau tam reikia daugelio dešimtmečių. Deja, laiko nebeturime. Kiekvieno emigranto vietą užpildo ateivis iš svetur, kuris atsineša svetimą kultūrą, svetimus papročius, svetimą teisės ir gyvenimo sampratą. Lietuvių tauta akyse tirpsta svetimoje terpėje. To nematyti – nusikaltimas.
Susivokti ir susigriebti gal būt dar ne vėlu. Tam reikia, kad prie valdžios ateitų nauja politikų karta, kuri būtų laisva nuo vergavimo kapitalui, kuriai būtų brangus lietuvių tautos likimas, kuri ne tuščiais žodžiais, o rimtais darbais parodytų kelią tautai į išsigelbėjimą. Tam reikia, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis suvoktų savo svarbą ir reikšmę kiekvienąkart, kai ateina prie rinkimų urnos ir savo valią pareikštų atsakingai, suvokdamas, kad tik nuo jo balso priklauso jo ir jo vaikų ateitis.
Galiausiai tam reikia, kad Lietuvos politikai blaiviai pažvelgtų į tai, ką sukūrė tauta, ir į tai, ką sukūrė jie. Tauta kuria gerovę savo vaikams, ir ne jos kaltė, kad ta gerovė jų nepasiekia. Tai visų iki šiol buvusių Lietuvos politikų ir jų sudarytų valdžios kadencijų kaltė. Kol jie to nesuvoks ir nepasitrauks, ir neužleis savo vietos kitiems – vertesniems, – permainų į gera nėra ko tikėtis.
Tepadeda mums Dievas – vienintelė mūsų viltis!
Jonas Kazimieras Burdulis, OFS
Lietuvos pensininkų sąjūdžio pirmininkas
Lietuvos Respublikos Prezidentei
Jos Ekscelencijai Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariams
Lietuvos pensininkų sąjūdžio
pareiškimas
Vilnius, 2009 metų gruodžio pirmoji diena
Dėl Nacionalinio susitarimo
Nacionalinis susitarimas galėjo tapti istorinės reikšmės reikšmės dokumentu ir tapti kertiniu akmeniu nacionalinei santarvei, socialinei partnerystei ir gerovės valstybei daugeliui metų į ateitį. Galėjo, tačiau netapo. Netapo todėl, kad buvo ydingas pačioje savo užuomazgoje, todėl, kad jo paskirtis iš pat pradžių buvo pridengti tikruosius jo sumanytojų sumanymus, kurie nesiekė toliau propagandinės akcijos jų pačių labui.
Taip teigti žiauru, bet neišvengiama. Neišvengiama, nes iš galutinio teksto matyti, ko buvo siekiama: Vyriausybei reikėjo primesti savo valią visai valstybei, prisidengiant melaginga „neišvengiamų nepopuliarių sprendimų“ formule. Vyriausybei nesugebant rasti kitos išeities norint suformuoti 2010 metų valstybės biudžetą, išskyrus gausiausių ir neturtingiausių visuomenės sluoksnių – pensininkų ir neįgaliųjų – pajamas apribojant žemiau absoliutaus skurdo ribos, vienintelė išeitis tokia ir buvo – savo nesugebėjimą tvarkyti valstybės reikalus užmaskuoti tariamu susitarimu.
Lietuvos pensininkų sąjūdžio siūlymai – pateikti Seimui ypatingos skubos tvarka priimti verslą skatinančius ir greitų rezultatų duosiančius penkių įstatymų projektus ir nustatyti tokią pensijų mažinimo tvarką, pagal kurią būtų įvesta pataisa vienišiems mažiausias pensijas gaunantiems pensininkams, bei numatyta nepriemokų grąžinimo tvarka (palūkanos ir grąžinimo terminai) – buvo atmesti be jokio svarstymo.
Į Lietuvos pensininkų sąjūdžio pasiūlymus buvo atsakyta tik formaliai – be deramos pagarbos gyvenimą baigiantiems žmonėms ir be savigarbos. Nei iš Jos Ekscelencijos Prezidentės, nei iš Seimo, nei iš Vyriausybės nesulaukta adekvačios reakcijos, išskyrus biurokratinio pobūdžio samprotavimus. Todėl netenka stebėtis, kad išskyrus verslo struktūroms palankius susitarimus ir kelias negausias profesinėms sąjungoms padarytas nuolaidas bei rinkinį tuščių frazių, jame daugiau nieko ir nėra.
Nacionalinis susitarimas, kurį pasirašyti įsipareigojo Lietuvos pensininkų sąjūdis turėjo tapti kiekvieno to susitarimo dalyvių garbės reikalu. Turėjo, bet negalėjo. Negalėjo todėl, kad aukščiausios Lietuvos valstybinės valdžios įstaigose viešpatauja panieka paprastam žmogui – piliečiui ir rinkėjui – ir išpūsta savęs sureikšminimo manija, tapusi neįveikiamu bastionu, pro kurį neprasiskverbia jokia apeliacija nei į valdžios vyrų garbę, nei į jų sąžinę.
Užuot tapęs visai tautai turinčiu didelės reikšmės ir pagarbos vertu dokumentu, jis tapo visų jo dalyvių interesų kovos liudijimu. O Lietuvos pensininkų sąjūdžiui prasimanyta dingstimi buvo užtrenktos durys. Tačiau tą gėdingą suokalbį tariamai visų Lietuvos pensininkų vardu pasirašė pensininkų organizacijos „Bočiai“ vadovas Petras Ruzgus. Pasirašė, nes nepasirašyti negalėjo, – gavus iš Vyriausybės milijoninę dotaciją, reikėjo už ją „atitarnauti“.
Deja, Nacionalinis susitarimas pateks į istoriją kaip nacionalinės gėdos dokumentas, parodęs, ko verta vadinamoji „proveržio politika“, kuri taip dosniai buvo žadama naiviems rinkėjams.
Dėl 2010 metų valstybės biudžeto
Seimui pateiktas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo projektas, kuriuo remiasi visas 2010 metų valstybės biudžeto įstatymo projektas, yra ydingas pačia savo esme. Jo esmė – neteisėtas didelio masto svetimo turto pasisavinimas, vargšų ekspropriacija. Planuojama dar dviem metams nukelti nepriemokų grąžinimą 1995-2002 metais dirbusiems pensininkams, kurios jau yra netekusios daugiau nei pusės savo tikrosios vertės.
Abu šie įstatymų projektai nesiderina su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta nuostata, įsakmiai teigiančia, jog „Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“, ir jai prieštarauja.
Ir darbo sutartimi sulygtas atlyginimas, ir daugelio metų darbu užsitarnauta pensija yra Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybė. Tai – aksioma. Šiuo aspektu negali būti jokių spekuliacijų ir jokių išvedžiojimų dėl tariamos būtinybės taupyti. Jeigu Vyriausybei prireikia taupyti, tai galima padaryti daugeliu būdų. Plėšikavimas taupymu niekada netaps.
Į visus siūlymus, nukreiptus verslo skatinimo linkme, Vyriausybės vadovas ir jos nariai atsako vieninteliu jiems suprantamu būdu: „O pasakykite, – iš kur kitur paimti pinigų?!” Tačiau šiuo atveju jiems tenka atsakyti: „Gerbiamieji, jeigu neišmanote savo darbo, užleiskite vietą kitiems, kurie neužduos neprotingų klausimų ir žinos, kaip dirbti savo darbą!“
Jeigu Vyriausybei atėjo laikas kreiptis į tautą prašant paskolos, reikia tartis dėl sąlygų, kuriomis ta paskola bus suteikta ir vėliau grąžinta. Deja, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nežada nei paskolos prašyti, nei jos grąžinti. Praėjus vos dviem dešimtims metų po to, kai Lietuva ištrūko iš vergovinės komunizmo santvarkos, kurios pagrindas buvo taip vadinama „proletariato diktatūra“, mes esame liudytojai kitos diktatūros – tačiau kokios šį kartą?
Deja, Lietuvos Respublikos Seimui pritarus naujajai diktatūrai, net nepasidomėjus, kieno tai diktatūra, lieka vienintelė viltis, jog valstybės vadovė tuo susidomės ir neleis apiplėšti mažiausias pajamas gaunančių žmonių. Ar ta viltis reali, greitai pamatysime.
Lietuvos pensininkų sąjūdis, atstovaujantis 150 tūkstančių nuskriaustų pensininkų, kreipiasi į Lietuvos Respublikos narius, prašydamas nepriimti minėtų Valstybės biudžeto ir Laikinojo įstatymų, o jeigu jie bus priimti Seime, – prašome Jos Ekscelenciją pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatyta veto teise.
Dėl valstybės krizės
Mes esame gilios visą Lietuvos valstybę apėmusios krizės liudininkai.
Tą krizę apsprendžia ne finansai, ne ekonomika ir ne pasaulinės krizės, kurios kartas nuo karto atsirita į Lietuvą ir su atoslūgiu nusineša į emigraciją kaskart vis didesnį būrį gabaus ir darbštaus Lietuvos jaunimo, kuriam tėvynėje pritrūksta vietos po saule.
Tą krizę apsprendžia ištisas kompleksas krizių, kurios visos dar laukia savo tyrinėtojų. Tačiau jų visų priežastis viena – kritusi tautos moralė, kuri gimdo nepasitikėjimą visų visais – ir kaimynais, ir draugais, ir valdžia, ir pačia savo tėvyne. Kritusi moralė daro gyvenimą nepakenčiamą ir negalimą. Negalimą kiekvienam jaunam Lietuvos Respublikos piliečiui, kuris dar nesugadintas, kuris į gyvenimą žiūri kaip į natūralų saviraiškos būdą ir vienintelę galimybę būti savimi.
Natūralu, kad tokiam žmogui reikia bėgti iš Lietuvos. Bėgti kuo skubiau, nes su kiekvienais Lietuvoje praleistais metais jis su siaubu pamato, jog savo tėvynėje jis vis giliau klimpsta į nevilties, priešiškumo ir beteisiškumo liūną, išsigelbėjimo iš kurio nėra. Išsigelbėjimas vienintelis – emigracijoje, kur didelės galimybės, kur nėra priešiškumo.
Šiandien kažkaip nutilo kalbos apie Lietuvos elitą. Tas mitas palaidotas ilgam laikui. Tačiau tikro elito poreikis neišnyko. Priešingai, – kuo toliau, tuo labiau jo reikia. Paradoksas, – kuo labiau jo reikia, tuo labiau jis blėsta.
Seimui įstatymu įteisinus Lietuvoje amoralumą ir pamynus dorovės principus, Lietuvoje gyventi tapo dar ir šlykštu. Negimusi gyvybė taip ir liko neginama, neapsaugota, palaidas gyvenimas ir ištvirkavimas lėtai, bet užtikrintai verčiami vertybe, privaloma moraline norma. Ar yra ko stebėtis, kad jau sulaukėme, kad patys niekšiškiausi nusikaltėliai – mažų vaikų prievartautojai ir tvirkintojai – susibūrė į nenugalimą klaną?
Lietuvoje gyventi tapo visiškai nesaugu. Nesaugu kiekvienam – pensininkui, neįgaliajam, merginai, moteriai, jaunuoliui, mažam vaikui. To priežastis – visiškas valstybinės valdžios neįgalumas, kuris su kiekviena nauja Seimo kadencija tik stiprėja. Lietuvos Respublikos Seimas – aukščiausia lietuvių tautos atstovybė neteko savo veido, frakcijų rietenos jame tapo svarbiausiu politinio gyvenimo tikslu, užmiršus, jog tas tikslas kiekvienam Seimo nariui yra tarnauti tautai. Tuo tarpu matome priešingą vaizdą, – kai tauta verčiama tarnauti valdžiai.
Moralinė krizė gilėja. To nesuvokti nebeįmanoma. Neįmanoma ir neįžvelgti to priežasčių. Jų nedaug, – tik viena. Lietuvių tautą ištiko nepataisoma nelaimė – ji nutolo nuo Dievo, pasidavė beverčių blizgučių spindesiui, pasinėrė į bergždžias svajones apie didelius pinigus, apie dideles galimmybes ir pamiršo tą vienintelį būdą pasiekti gerovės, kuris žmonijai žinomas nuo amžių pradžios – darbščiai ir sąžiningai dirbti. Šiandien tam prielaidų, deja, nematyti. Lietuvos Respublikos Seimas, deja, tai pamiršo.
To galima išmokti, tačiau tam reikia daugelio dešimtmečių. Deja, laiko nebeturime. Kiekvieno emigranto vietą užpildo ateivis iš svetur, kuris atsineša svetimą kultūrą, svetimus papročius, svetimą teisės ir gyvenimo sampratą. Lietuvių tauta akyse tirpsta svetimoje terpėje. To nematyti – nusikaltimas.
Susivokti ir susigriebti gal būt dar ne vėlu. Tam reikia, kad prie valdžios ateitų nauja politikų karta, kuri būtų laisva nuo vergavimo kapitalui, kuriai būtų brangus lietuvių tautos likimas, kuri ne tuščiais žodžiais, o rimtais darbais parodytų kelią tautai į išsigelbėjimą. Tam reikia, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis suvoktų savo svarbą ir reikšmę kiekvienąkart, kai ateina prie rinkimų urnos ir savo valią pareikštų atsakingai, suvokdamas, kad tik nuo jo balso priklauso jo ir jo vaikų ateitis.
Galiausiai tam reikia, kad Lietuvos politikai blaiviai pažvelgtų į tai, ką sukūrė tauta, ir į tai, ką sukūrė jie. Tauta kuria gerovę savo vaikams, ir ne jos kaltė, kad ta gerovė jų nepasiekia. Tai visų iki šiol buvusių Lietuvos politikų ir jų sudarytų valdžios kadencijų kaltė. Kol jie to nesuvoks ir nepasitrauks, ir neužleis savo vietos kitiems – vertesniems, – permainų į gera nėra ko tikėtis.
Tepadeda mums Dievas – vienintelė mūsų viltis!
Jonas Kazimieras Burdulis, OFS
Lietuvos pensininkų sąjūdžio pirmininkas
Nesuprantų , arba tie žmonės dideli demagogai arba nesuprantantys ekonomikos, jei aiškina, kad pensija yra jų uždirbtas turtas.Supraskitę, kad tai, ką mes mokėjome į socialinio draudimo sistemą sovietmečiu, to turto senai nebėra.Jį suvalgė mūsų tėvai ir seneliai, o mes pensininkai dabat valgome savo vaikų ar vaikaičių uždirtus pinigus. Supraskime pagaliau, kad pensija tai ne turtas, bet tik teisė senatvėje gauti mažesnes ar didesnes Sodros išmokas atsižvelgiant į jos gaunamas pajamas, tai yra mūsų vaikų ar vaikaičių mokamus į ją įnašus.
Seimas prašo KT išaiškinimo dėl ketinimų mažinti pensijas