Vieną iškiliausių Lietuvos kultūros atstovų, poetą Marcelijų Martinaitį Velykų rytą ištiko insultas.
Tokią žinią savo „Facebook“ lentoje paskelbė šeimos nariai.
Pranešama, kad poetas paguldytas į Santariškių klinikas. Jo būklė yra sunki.
Balandžio 1 dieną poetas švęstų savo 77-ąjį gimtadienį.
Dar šiandien Balsas.lt skelbė interviu su poetu, kuriame literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė sakė kartą klaususi Marcelijaus Martinaičio: „Kas su tavimi būtų buvę, jei būtum likęs gimtajame Paserbenčio kaime prie Kalnujų?“ Marcelijus atsakė: „Taip ir būtų buvę. Būčiau dirbęs savuosius darbus, gyvenęs savąjį gyvenimą, vilkėjęs tėvo kailiniais, mūvėjęs jo guminiais batais... (visą straipsnį skaitykite: Poetai į pensiją neina).
Marcelijus Teodoras Martinaitis (g. 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje, Raseinių rajone) – vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių poetų, aktyvus Sąjūdžio veikėjas.
1964 metais Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo įvairių žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dėsto Vilniaus universitete. 1989 m. išrinktas TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (1998 m.). Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų.
Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m. 1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“. Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Ši tema labai ryški bene žymiausiame Martinaičio kūrinyje „Kukučio baladės“.
