Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
,,1 dalyje aptariamos atliekų deginimo sukeliamos problemos: teršalų išmetimai – tiek į orą, tiek ir kitą aplinką; ekonominiai ir darbo kaštai; energijos praradimai; nestabilumas ir nesuderinamumas su kitomis atliekų valdymo sistemomis.
Dioksinai yra labiausiai pagarsėjęs teršalas, siejamas su atliekų deginimo įrenginiais. Jie sukelia visą eilę sveikatos problemų, įskaitant ir vėžį, imuninės sistemos pažeidimus, reprodukcinius ir vystymosi sutrikimus. Dioksinai biokoncentruojasi – t.y. jie perduodami per maitinimosi grandinę nuo aukos plėšrūnui, telkiasi mėsoje ir pieno produktuose, ir ypač – kaip paskutinėje maitinimosi grandinės grandyje - žmonėse. Dioksinų ypač bijomasi todėl, kad jie paplinta visoje aplinkoje (taip pat ir žmonėse) tokiu lygiu, kas įrodyta, kad sukelia rimtus sveikatos sutrikimus, nuo kurių kenčia visa populiacija. Visame pasaulyje atliekų deginimo įrenginiai yra pirminis dioksinų šaltinis. Šie įrenginiai yra ir stambiausi gyvsidabrio teršalų šaltiniai. O gyvsidabris yra galingas neurotoksinas, sukeliantis motorinių, sensorinių ir pažinimo funkcijų sutrikimus. Atliekų deginimo įrenginiai yra žymus šaltinis ir kitų sunkiųjų metalų teršalų, tokių kaip švinas, kadmis, arsenas ir chromas.
Kiti neraminantys šių įrenginių teršalai (ne dioksinai) yra halogeninti angliavandeniliai; rūgštinės dujos - rūgštinio lietaus sukėlėjai; kietosios dalelės, veikiančios plaučių funkcijas; ir šiltnamio efektą didinančios dujos. Tačiau atliekų deginimo įrenginių išmetamų teršalų sąrašas vis dar yra nepilnas (žr. Priedą gale) – daug kol kas dar nepilnai identifikuotų teršalų išmetama į orą ir randama pelenuose. Atliekų deginimo gamyklų operatoriai labai dažnai teigia, kad aplinkos tarša “pilnai kontroliuojama” tačiau realybė rodo ką kita.
Pirmiausia – daugeliui teršalų bet koks leistinos maksimalios normos viršijimas yra iš principo nepriimtinas. Antra – teršalų monitoringas, kaip taisyklė, yra netolygus ir ydingas, tad paprastai net ir jau esami teršalų lygiai nebūna tiksliai žinomi. Trečia, egzistuojantys duomenys rodo, kad atliekų deginimo įrenginiai nepajėgūs nuolat užtikrinti atitikimą net ir egzistuojančioms teršalų normoms.
Kai teršalų kontrolės įrenginiai tinkamai funkcionuoja – jie šalina teršalus iš oro ir šie koncentruojasi pelenuose, sukurdami pavojingų atliekų srautą, reikalaujantį tolesnio valymo. Tad teršalų problema iš esmės neišsprendžiama – jie tiesiog perkeliami iš vieno nešėjo (oro) į kitą (vandenį ar kietas atliekas). Atliekų deginimo įrenginių pelenai yra ypač nuodingi, tačiau jų tolesnė priežiūra kaip taisyklė yra prastai reguliuojama bei reglamentuota. Šalinimas sąvartynuose irgi nėra saugus – sąvartynai dažnai prateka, o taip pat neretai pasitaiko atvejų kai tokie pelenai paliekami tolesniam atmosferos poveikiui ar tiesiog panaudojami gyvenamuosiuose rajonuose, užsiimančiuose maisto gamyba. Atliekų deginimo įrenginiai yra nepatikimas ir morališkai pasenęs būdas jomis atsikratyti. Augant tarptautiniam pasipriešinimui prieš atliekų deginimo įrenginių naudojimą atsiranda atsakingo atliekų valdymo inovatyvūs metodai ir praktiniai taikymai visame pasaulyje.''
Dioksinai yra labiausiai pagarsėjęs teršalas, siejamas su atliekų deginimo įrenginiais. Jie sukelia visą eilę sveikatos problemų, įskaitant ir vėžį, imuninės sistemos pažeidimus, reprodukcinius ir vystymosi sutrikimus. Dioksinai biokoncentruojasi – t.y. jie perduodami per maitinimosi grandinę nuo aukos plėšrūnui, telkiasi mėsoje ir pieno produktuose, ir ypač – kaip paskutinėje maitinimosi grandinės grandyje - žmonėse. Dioksinų ypač bijomasi todėl, kad jie paplinta visoje aplinkoje (taip pat ir žmonėse) tokiu lygiu, kas įrodyta, kad sukelia rimtus sveikatos sutrikimus, nuo kurių kenčia visa populiacija. Visame pasaulyje atliekų deginimo įrenginiai yra pirminis dioksinų šaltinis. Šie įrenginiai yra ir stambiausi gyvsidabrio teršalų šaltiniai. O gyvsidabris yra galingas neurotoksinas, sukeliantis motorinių, sensorinių ir pažinimo funkcijų sutrikimus. Atliekų deginimo įrenginiai yra žymus šaltinis ir kitų sunkiųjų metalų teršalų, tokių kaip švinas, kadmis, arsenas ir chromas.
Kiti neraminantys šių įrenginių teršalai (ne dioksinai) yra halogeninti angliavandeniliai; rūgštinės dujos - rūgštinio lietaus sukėlėjai; kietosios dalelės, veikiančios plaučių funkcijas; ir šiltnamio efektą didinančios dujos. Tačiau atliekų deginimo įrenginių išmetamų teršalų sąrašas vis dar yra nepilnas (žr. Priedą gale) – daug kol kas dar nepilnai identifikuotų teršalų išmetama į orą ir randama pelenuose. Atliekų deginimo gamyklų operatoriai labai dažnai teigia, kad aplinkos tarša “pilnai kontroliuojama” tačiau realybė rodo ką kita.
Pirmiausia – daugeliui teršalų bet koks leistinos maksimalios normos viršijimas yra iš principo nepriimtinas. Antra – teršalų monitoringas, kaip taisyklė, yra netolygus ir ydingas, tad paprastai net ir jau esami teršalų lygiai nebūna tiksliai žinomi. Trečia, egzistuojantys duomenys rodo, kad atliekų deginimo įrenginiai nepajėgūs nuolat užtikrinti atitikimą net ir egzistuojančioms teršalų normoms.
Kai teršalų kontrolės įrenginiai tinkamai funkcionuoja – jie šalina teršalus iš oro ir šie koncentruojasi pelenuose, sukurdami pavojingų atliekų srautą, reikalaujantį tolesnio valymo. Tad teršalų problema iš esmės neišsprendžiama – jie tiesiog perkeliami iš vieno nešėjo (oro) į kitą (vandenį ar kietas atliekas). Atliekų deginimo įrenginių pelenai yra ypač nuodingi, tačiau jų tolesnė priežiūra kaip taisyklė yra prastai reguliuojama bei reglamentuota. Šalinimas sąvartynuose irgi nėra saugus – sąvartynai dažnai prateka, o taip pat neretai pasitaiko atvejų kai tokie pelenai paliekami tolesniam atmosferos poveikiui ar tiesiog panaudojami gyvenamuosiuose rajonuose, užsiimančiuose maisto gamyba. Atliekų deginimo įrenginiai yra nepatikimas ir morališkai pasenęs būdas jomis atsikratyti. Augant tarptautiniam pasipriešinimui prieš atliekų deginimo įrenginių naudojimą atsiranda atsakingo atliekų valdymo inovatyvūs metodai ir praktiniai taikymai visame pasaulyje.''
Visų pirma, objektas planuojamas ne RYTINĖJE BET VAKARINĖJE miesto pusėje. Toje, iš kur pučia vyraujantys vėjai. Jei būtų statomas rytinėje, žala būtų nepalyginamai mažesnė. Bet RYTINĖJE miesto dalyje Turniškės. Todėl geriau nuodysime visą miestą, kad tik prezidentams nedvoktų.
Pradžioje pasidomėkite apie tokių atliekų deginimo gamyklų neigiamas savybes, galima ir internete rasti informacijos, kai yra noras.
Pvz. Global Anti-Incinerator Alliance (Tarptautinis aljansas prieš deginimą)
Global Alliance for Incinerator Alternatives (Tarptautinis deginimo alternatyvų aljansas)
Atliekų deginimas – mirštanti technologija
Autorius Neil Tangri,
Essential Action for GAIA
Global Anti-Incinerator Alliance/
Global Alliance for Incinerator Alternatives
GAIA Secretariat
Unit 320, Eagle Court Condominium
26 Matalino Street, Barangay Central,
Quezon City, Philippines 1101
Tel. (632) 929 0376, Fax. (632) 436 4733
E-mail: [email protected]
GAIA
1442 A Walnut St., #20 Berkeley,
CA 94709, USA
Tel. (1) 510 524 4000
Fax (1) 510 524 4228
E-mail: [email protected]
no-burn.org
,,Dažniausiai atliekų deginimo įrenginiai statomi žemesnes pajamas gaunančių žmonių kaimynystėje, esant mažam gyventojų tankumui, remiantis prielaida, kad politiškai silpni gyventojų sluoksniai nepajėgūs pasipriešinti tokio objekto statyboms. Tai grubus bazinių aplinkosauginių principų pažeidimas. Modernūs atliekų deginimo įrenginiai, beja, yra patys brangiausi atliekų tvarkymo būdai; vien tik statybinės investicijos siekia šimtus milijonų JAV dolerių, o tokių įrenginių statybos ir veikimo kaštai neišvengiamai dengiami visuomenės. Atliekų deginimo įrenginių kompanijos paprastai naudoja įvairias komplikuotas finansavimo schemas, priverčiančias vyriausybes pasirašyti ilgalaikius išmokų įsipareigojimus, kurie, kaip jau ne kartą buvo atsitikę – tampa nepakeliama našta vietos savivaldybėms. JAV nemažai miestų turi didžiules skolas, atsiradusias dėl atliekų deginimo įrenginių veiklos.''
Pvz. Global Anti-Incinerator Alliance (Tarptautinis aljansas prieš deginimą)
Global Alliance for Incinerator Alternatives (Tarptautinis deginimo alternatyvų aljansas)
Atliekų deginimas – mirštanti technologija
Autorius Neil Tangri,
Essential Action for GAIA
Global Anti-Incinerator Alliance/
Global Alliance for Incinerator Alternatives
GAIA Secretariat
Unit 320, Eagle Court Condominium
26 Matalino Street, Barangay Central,
Quezon City, Philippines 1101
Tel. (632) 929 0376, Fax. (632) 436 4733
E-mail: [email protected]
GAIA
1442 A Walnut St., #20 Berkeley,
CA 94709, USA
Tel. (1) 510 524 4000
Fax (1) 510 524 4228
E-mail: [email protected]
no-burn.org
,,Dažniausiai atliekų deginimo įrenginiai statomi žemesnes pajamas gaunančių žmonių kaimynystėje, esant mažam gyventojų tankumui, remiantis prielaida, kad politiškai silpni gyventojų sluoksniai nepajėgūs pasipriešinti tokio objekto statyboms. Tai grubus bazinių aplinkosauginių principų pažeidimas. Modernūs atliekų deginimo įrenginiai, beja, yra patys brangiausi atliekų tvarkymo būdai; vien tik statybinės investicijos siekia šimtus milijonų JAV dolerių, o tokių įrenginių statybos ir veikimo kaštai neišvengiamai dengiami visuomenės. Atliekų deginimo įrenginių kompanijos paprastai naudoja įvairias komplikuotas finansavimo schemas, priverčiančias vyriausybes pasirašyti ilgalaikius išmokų įsipareigojimus, kurie, kaip jau ne kartą buvo atsitikę – tampa nepakeliama našta vietos savivaldybėms. JAV nemažai miestų turi didžiules skolas, atsiradusias dėl atliekų deginimo įrenginių veiklos.''
Mums nepriimtinas Vilniaus mero V.Navicko požiūris ir Vilniaus miesto savivaldybės siekiai statyti Regioninę komunalinių atliekų deginimo gamyklą Vil-niaus mieste. ,,Rubicon group‘‘ koncernui priklausančios UAB ,,Regioninė komu-nalinių atliekų deginimo gamyklos‘‘ planai jau ilgą laiką kelia nerimą Vilniaus miesto gyventojams, kurie prieštarauja Regioninės komunalinių atliekų deginimo gamyklos atsiradimui Vilniaus mieste.
Dar vienas pastebėjimas: juk niekas neketina statyti tokią deginimo gamyklą su susidėvėjusiais įrengimais, kokia pvz. deja stovi Ukrainos sostinėje Kijeve ir tikrai teršia orą bei kenkia vietos gyventojų sveikatai, o vietos valdžia viską dangsto. Bet mūsų sąlygomis niekas tokių dalykų daryti neleistų, mes imame pavyzdį iš Vokietijos, Austrijos ar Šveicarijos, kur taršos kontrolė daugiau nei griežta...
siūlau surasti vietą, nutolusią 1 km atstumu pavėjui nuo muko namuko ir ten statyti šią gamyklą. Juk saugu, vadovaukimės ir nepasiduokime, Vienoje net trys gamyklos...
Kodėl kalbant apie buitinių atliekų deginimo įmonių statybą, nuolat bandoma priešpastatyti deginimą perdirbimui? Juk kiek kartų įvairiuose susitikimuose akcentavome, jog visi planai statyti buitinių atliekų deginimo gamyklas yra parengti numatant, kad maisto atliekų, plastmasių, stiklo, metalo ir popieriaus atskiras surinkimas ir perdirbimas siektų nuo 25 iki 60 procentų, t.y. taip numatyta Lietuvos Valstybiniame Strateginiame Atliekų Tvarkymo plane. Šis surinkimo laipsnis turėjo būti pasiektas jau ateinančių metų pradžioje, deja mūsų šalyje ta linkme nieko nebuvo padaryta, todėl dabar atskirai surenkama tik kokie 4 procentai atliekų.
Tačiau būtų labai neišmintinga teigti, kad aukščiau minėtas atskiro surinkimo laipsnis yra neįmanomas. Žmonės ne tik didmiesčiuose, bet ir kaimo vietovėse jau dabar noriai rūšiuoja atliekas, bet problema tik tame, kad vis dar per mažai yra atskirui surinkimui skirtų konteinerių, o ir tie ištuštinami nedažnai, viską suverčiant į vieną krūvą.
Tad įvairaus lygio politikieriams vietoje demagogijos skleidimo, purvų drabstymo ir žmonių kurstymo vertėtų vieną kartą pagaliau įvertinti tiek išsivysčiusių šalių patirtį, tiek ir savų specialistų nuomonę (sakomą jau eilę metų, t.y. gerokai prieš tai, kai energetikos ministras nuvyko į Daniją ir kažką ten gero pamatė...) ir pagaliau pradėti tvarkytis taip, kaip tvarkosi visos normalios valstybės... O atliekų tvarkymo būdas (ne tik techniniu ir aplinkosauginiu, bet ir politinės kultūros požiūriu) kaip tik ir yra vienas iš valstybės gerbūvio rodiklių...
Jei nesutinkate su šia nuomone, siūlau konstruktyvias ir kolegiškas diskusijas, nors vargu ar daug kas Lietuvoje sugeba suprasti, kas tai yra...
Tačiau būtų labai neišmintinga teigti, kad aukščiau minėtas atskiro surinkimo laipsnis yra neįmanomas. Žmonės ne tik didmiesčiuose, bet ir kaimo vietovėse jau dabar noriai rūšiuoja atliekas, bet problema tik tame, kad vis dar per mažai yra atskirui surinkimui skirtų konteinerių, o ir tie ištuštinami nedažnai, viską suverčiant į vieną krūvą.
Tad įvairaus lygio politikieriams vietoje demagogijos skleidimo, purvų drabstymo ir žmonių kurstymo vertėtų vieną kartą pagaliau įvertinti tiek išsivysčiusių šalių patirtį, tiek ir savų specialistų nuomonę (sakomą jau eilę metų, t.y. gerokai prieš tai, kai energetikos ministras nuvyko į Daniją ir kažką ten gero pamatė...) ir pagaliau pradėti tvarkytis taip, kaip tvarkosi visos normalios valstybės... O atliekų tvarkymo būdas (ne tik techniniu ir aplinkosauginiu, bet ir politinės kultūros požiūriu) kaip tik ir yra vienas iš valstybės gerbūvio rodiklių...
Jei nesutinkate su šia nuomone, siūlau konstruktyvias ir kolegiškas diskusijas, nors vargu ar daug kas Lietuvoje sugeba suprasti, kas tai yra...
nenorėčiau kad netoli mano gyvenamos vietos toks fabrikiukas būtu
Muke, ar buvai Austrijoje ir matei, kaip ten rūšiuojamos šiukšlės ir ką jie ten degina? Parūšiuok bent savaitę šiukšles kaip austrai, tada šnekėk nesąmones. Ne dabar Lietuvoje tokias bombas statyti.
žmonės, vadovaukitės savo protu. Nepasiduokite kurstytojams, kurie iš nežinojimo ir noro išsireklamuoti ar piktavališkai jus bando kvailinti. Visuose miestuose yra tos gamyklos, Austrijos sostinėje Vienoje jos yra net trys. Ir tai tik į gerą miestiečiams. Kontroliuoti deginimo technologijas yra būtina, bet kovoti prieš šiukšlių deginimą atrodo taip pat kvailai kaip ir kovoti prieš korinio ryšio antenas, įrengtas ant ganykloje stovinčio vandentiekio bokšto.
Kare dėl atliekų - lemiamas mūšis