Vietos savivaldos diena - spalio 10-oji praėjo be didesnių paminėjimų. Tik kai kur apskritai ši data buvo prisiminta, nors kiekvienas iš mūsų gyvena tam tikroje savivaldoje. Visgi stebinti turėtų ne tai, kad ši diena praėjo be didesnių paminėjimų, o tai, jog turint bent minimalias savivaldai reikalingas iškabas (įstatymus, struktūras), Lietuvoje praktiškai nėra tikros savivaldos.
Iš esmės turime du labai skirtingus požiūrius į savivaldą: decentralizuotą, kuomet savivalda formuojama iš apačios į viršų ir centralizuotą – kai savivalda (tiksliau - „savivalda“) formuojama iš viršaus į apačią.
Pirmuoju atveju patys piliečiai spręstų visus iškylančius uždavinius ir dalyvautų priimant nutarimus. Žmonės būtų ne stebėtojai, kritikai, naudotojai, o aktyvūs dalyviai, savo teritorijos šeimininkai. Pagrindiniu tikrosios savivaldos plėtros varikliu taptų vietos bendruomenių savivaldos kūrimasis, kuomet sąmoningas, suinteresuotas dalyvavimas bendruomenės reikaluose tiesiog virstų piliečio poreikiu. Klausimai, kuriuos galėtų išspręsti pati visuomenė iš centrinės valdžios būtų perduoti visuomenės kompetencijai per vietos savivaldos lygmenį. Tiesiogiai renkamas seniūnas, vietos bendruomenių komitetai taptų arčiausiai žmogaus esančia valdžia. Taip antruoju savivaldos lygmeniu įsitvirtintų seniūnijos su nuosavu apie 10 proc. seniūnijai skirtų lėšų finansavimu. Savivalda suformuota iš apačios į viršų galėtų decentralizuotai atlikti įvairias funkcijas, reikšmingai palengvintų savivaldybėms atlikti valstybės keliamus uždavinius, laiduotų, kad tos funkcijos vietose būtų kokybiškai įgyvendintos. Toks funkcijų paskirstymas skatintų atsakingumo jausmą, pilietinę iniciatyvą, padėtų kurti gyvą politinį bendradarbiavimą ir tarnautų veiksmingai demokratijai.
Lietuvoje, deja, šiuo metu akivaizdžiai vyrauja centralizuoto valdymo variantas ir stebime tendencijas jį dar labiau stiprinti. Centralizuotą valdymą įprastai suprantame kaip centrinės – tai yra respublikinės valdžios įtakų ir poveikių įsigalėjimą. Tačiau Lietuvoje pastaruoju metu stebime antro centralizacijos lygmens intensyvų formavimąsi – t.y. merų, savivaldybių administracijų lygmens įtakos ir galių stiprinimą bei didinimą. Formuojama nuostata, kad meras tai ir yra savivaldybė bei savivalda tam tikroje teritorijoje. Beje, dalyje savivaldybių supratimas, jog savivaldybė – tai aš – meras jau įsigalėjo de facto. Tereikia tik įteisinti tiesioginius merų rinkimus, kad toks iškreiptas požiūris į savivaldą būtų įtvirtintas ir de jure. Gi arčiausiai žmogaus esančios valdžios – seniūno tiesioginių rinkimų klausimo centralizuoto valdymo šalininkai vengia. Be abejo, jiems tinkamas ir priimtinas absoliučiai nuo savivaldybės administracijos priklausomo seniūno, kaip mero vietininko, variantas.
Taigi, tiesioginių seniūnų rinkimų įteisinimas taptų pirmu žingsniu decentralizuoto savivaldos modelio link. Jeigu pirmiau būtų priimtas sprendimas dėl tiesioginių mero rinkimų, tai neabejotinai sustiprėtų centralizuoto valdymo galimybės.
Beje, požiūryje į savivaldą atsispindi požiūris į pačią valstybę – ar ją suprantame taip, kaip aprašyta LR Konstitucijoje, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso Tautai, ar valstybę laikome tiesiog valdžios valdoma Lietuvos teritorija.
