Šešiolika. Gražus amžius. Aš stiprus kaip niekad, viską žinau, viską moku. Aukštai iškėlęs galvą vaikštau savo juodais kerzais ir Lietuvos vėliava ant striukės. Kol vieni pankuoja, džiaugiasi taika pasaulyje ar klauso kažkokių tai „Spears“, aš leidžiu laiką miesto centre, šūkaudamas rasistinius šūkius ir spardydamas užpakalius spalvingiems praeiviams.
Linksma. Mūsų daug, mes panašiai mąstom. Mokykloje taip pat viskas einasi gerai. Pamokos tik akiniuočiams: mane ten domina tik sporto salė ir valgykla, nes matematikos man prireiks nebent perkant eilinį butelį alaus, o tą aš jau išmokau seniai.
Mokykloje visi žiūri su baime ir pagarba. Priklausyti skinhead‘ams - didelis privalumas. Nors ir dažnai tenka įrodinėti savo pranašumą visose įmanomose srityse, tačiau dauguma manęs prisibijo. Atrodo, turiu viską. Bet kartkartėm susiduriu su nemalonia mintimi. Na gerai, ne karts nuo karto, o ji praktiškai visuomet galvoje - klasiokės. Nors skusta galva ir kerzai daug parodo bendraamžiams sporto salėje, bet kažkodėl merginų tai nežavi. Tačiau ką jos supranta?
Mano mokykla toli gražu ne pati geriausia ir ramiausia. Tiesą sakant, ji viena iš tų, apie kurias kalba per televizorių šalia jaunimo smurto, narkotikų ir kitų visuomenei nepriimtinų dalykų. Reikalai taip susiklostė, kad lankiau šią įstaigą visą gyvenimą. Tačiau aplinkybės pasikeitė. Eilinį kartą jos pasisuko ne į gerą: tenka keisti „antruosius namus“. Ne dėl didelio noro, tiesiog persikraustymas turi daug neigiamų bruožų.
Vasara. Gražus oras, draugai, ežeriukai, viskas atrodė puiku. Tik naujoji mokykla, kuri manęs laukė, niekaip nedavė ramybės. Bet... Na kas ten gali būti kitaip? Visur vyrai grumiasi, visur mokytojos kiša knygas, kurios niekam neįdomios, visur šalia mokyklos rasi kokį nors parkelį turiningai praleisti fizikos pamokoms. Tokiomis mintimis vasara ir prabėgo.
Tiesa, aplink save pradedu pastebėti krūvą keistų reiškinių - artimiausi draugai pradeda skystėti, vis mažiau laiko praleidžiam kartu. Priežastis - draugės, panelės, žmonos. Pavadinimų čia daug, tik aš niekaip nesuprantu, ką jie ten tokio randa. Kaip gali viena mergina pakeisti visą krūvą draugų ir linksmą vakarą ar visas atostogas? Dėl tokio „užimtumo“ gana dažnai pradeda lįsti priekaištai, nepasitenkinimai ir dar daugybė dalykų, kurių anksčiau nebuvo. Tiesa, kolegos su antrosiomis pusėmis visuomet remiasi vienu argumentu - kai baigsi savo skaistuolio dienas, tada pasišnekėsim.
Ką? Kas jum yra? Norit pasakyt, kad viskas tik dėl to, kad esu nekaltas? Netikiu. Negali taip būti. Nors aplink jau matoma viena baisi tiesa - visi draugai šią vasarą nukeliavo ten, kur aš nespėjau, - į vyriškumą.
„Gerai... Traukiam telefoną ir skambinam visoms iš eilės pažįstamoms, ką nors čia „susuksim“ tuoj“ - galvojau. Tačiau iškart išlindo viena baisi bėda - paskambinęs merginoms neturiu ką pasakyt. Pasikviest kažkur - na jau ne, man net liežuvis neapsiverčia tokiems dalykams. Pasiklaust kaip sekasi kažkodėl man visiškai neįdomu, o ir paklausus iškart ateina dar vienas klausimas: „O kaip tau?“, bet net balsas išduoda, kad šitas pokalbis neveda niekur, jai lygiai taip pat neįdomu. Bandžiau galvot apie visus įmanomus variantus, kaip gi gali pavykti užsidirbti vyro vardą ir šitoje srityje... Bet kol kas nesėkmingai.
Galiausiai nusprendžiau rinktis seną gerą variantą - sulaukt, kol tėvai išvažiuos į sodą, prisikviest krūvą chebros, o tada jau viskas eisis savaime. Ėmiau skambint ir kviest visus artėjančiam plotui...
Nesėkmė. Ne, ne todėl, kad nepavyko nieko pasikviest. Žmonių susirinko kaip visad gausiai, net merginų buvo gerokai daugiau nei įprastai. Buvau net patikėjęs ateinančia sėkme. Tik nuolatinis savęs drąsinimas (na, tas, „50 gramų ant drąsos“) suveikė ne visai pagal planą. Kad ir koks narsus besijausčiau, užmigau vonioje prieš tai geras dvi valandas praleidęs tualete. Tokiu būdu ką nors sužavėti išties sunku. Nors, iš kitos pusės, tiek daug dėmesio seniai sulaukęs nebuvau: ir ant rankų nešiojo, ir visa priešingoji lytis rūpestingai tempė vandenį bei rankšluosčius. Bent jau taip pasakojo. Kad ir kaip gaila būtų, vyriškumo bėda taip ir neišsisprendė.
Jau rugsėjis, o mano galvoje mintis tik viena - šie metai yra labai svarbūs. Nauja mokykla, naujos pažintys, naujos bendramokslės. Nepasisekti negali. Tuo rugsėjo mėnesį ir užsiimsim...
Laukite tęsinio
Valdas Pociūnas
