Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Pirma daugiau knygučių paskaitykit, kas yra depresija ir kaip ją gydyti, tik tada tokius straipsnius rašykit. Šis kvailas, ir parodo, kokie buki ir nesupratingi Lietuvos žmonės...
Na galiu šiek tiek iš savo patirties...
Žodžiu, buvo man toks metas . Nebendravau su niekuo ne dėl to, kad nieks nenorėtų bendraut su manim, bet aš pati nenorėjau, į mokslus žiūrėjau pro pirštus, niekas buvo neįdomu ir verkiau dėl mažiausių smulkmenų. Kvaila tiesa? Man ir taip atrodo.. Viskas prasidėjo gal kai buvau kokios 12-13m. aš buvau silpnavalė ir buvo žmonių kurie tai pastebėjo ir pasinaudojo tuo. Atsimenu, kaip vakarais vis galvodavau koks man gyvenimas žiaurus, galvodavau apie tai kiekvieną vakarą, iš pradžių nekaltos mintys "kokia buvo diena" po to " man ir vėl nepasisekė, mane apgavo, pasityčiojo ir t.t." gal ir nieko tokio baisaus ten nebuvo, bet aš taip gilindavausi į kiekvieną smulkmeną, kad galiausiai užmigdavau su ašaromis akyse. Prasidėjo nemiga. Kartą negalėjau užmigt visą naktį, nors buvau labai pavargus. Atsirado įvairios baimės: viena iš jų - bijojau eit miegot, nes manydavau, kad neužmigsiu. Šitą baimę gydžiausi apie metus , nes jau kai temt pradėdavo, vaikščiodavau paniurus , kankino įvairios mintys, miegot eidavau kuo vėliau, kad tikrai būčiau pavargus.
Kai jau susitvarkiau su nemigos problemomis, viskas daug maž pagerėjo, bet tačiau , kai persikrauščiau gyvent į naujus namus gal prieš kokius 3 m. vėl prasidėjo visokios nesąmonės. Teko gyventi su tėvu kurio (nežinau kodėl) pradėjau nekęst. Gyvenam tuose pačiuose namuose, o aš jau kokius 2 metus nepasakau daugiau tik kaip "labas" . Praeitais metais buvo toks laikotarpis, kad pradėjau su niekuo nebendrauti, niekuo nesidomėjau, verkdavau ir tikrai galvojau apie savižudybę, oj net baisu kiek aš visko prisigalvojus buvau.. Aš beveik neturėjau draugų - pačios kaltė ne kitaip. Nekenčiau savęs, tėvų ir kiekvieną smulkmeną paversdavau katastrofa. Net su mama (su kuria visada mielai plepėdavau) neturėjau jokio noro bendrauti.
Tėvai aišku nė karto nepaklausė - ar tau viskas gerai? Nors tikrai manimi rūpinasi aš nesuprantu, kodėl jie nieko nepastebėjo , nors tikrai aiškiai jiems rodžiau, kad man blogai ir mielai būčiau net pas psichiatrą ėjus. Pasakyti nedrįsau, nes žinojau atsakymą - nesijaudink, viskas susitvarkys savaime... Gal būt tai mane ir labiausiai skaudino, kad tėvai nesupranta. Aišku viskas susitvarkė tik dėl didelio tikėjimo Dievu. Matot aš visada tikėjau, kad savižudžiai po mirties kenčia labiausiai, todėl apie savižudybę leisdavau sau tik pasvajot, bet pakelt prieš save rankos gyvenime negalėčiau, kitaip dabar čia tikrai nerašyčiau, o po velėna gulėčiau. Ir šitą reikalą išsigydžiau pati. Vieną dieną nusprendžiau, kad gana man verkt ir sau nervus gadint. Aišku dabar nesijaučiu visai pilnai išgijus, nes tai ne taip paprasta tuo labaiau , kai tėvai visai nepadeda, jų ginčai barniai , mamos ištisi bėdavojimai, kaip jai blogai ir t.t... Ir visgi dabar dėl to man yra labai sunku, manau pasijusiu geriau tik tada, kai išsikraustysiu gyvent atskirai nuo jų, kitaip nieko nebus, bet džiaugiuosi tuo ką jau dabar pasiekiau, nors žinau, kad betkokia didesnė gyvenimo išdaigaa gali mane ir vėl paskandinti. Aišku negaliu visko nusakyti būtent taip kaip buvo, nes tai buvo tikrai baisus gyvenimo laikotarpis ir aš tik dabar pradedu suprast kodėl taip buvo. Svarbiausia ką aš noriu pasakyti visiems tėvams tai , kad jai vaikas vaikšto paniuręs tai nepulkit piktu tonu klaust "kas tau yra", nes 100% jis atsakys "nieko" , aš manau, kad tokiu atveju turėtumėt jį kažkaip nudžiugint, tai išsklaidys jam niūrias mintis. O dėl to pasakymo, kad reik su vaiku kalbėtis, nu tai žinot, viskas priklausys nuo to kaip jūs su juo kalbėsit ir apskritai galit kalbint nekalbinę, jei jis neturės noro su jum kalbėtis tai tik susipyksit ir viskas. O jai jau nusprendėt pasikalbėt tai patarčiau pradėti kalbėti taip, lyg jau seniai matote, kad su juo kažkas ne taip ir parodykit, kad norit ir galit padėt. Tik apsieikit be moralų ir savo nuomonių, geriau nusiveskit pas psichologą.na ir dar aišku tėvai galėtų savo vaikui pasiūlyt ne tik ką nors padirbėt.. bet ir kokią popamokinę veiklą, manau kiekvienas vaikas turi kažkokių sugebėjimų, ar tai groti , ar šokti ar dainuoti, tai būtų kažkoks postūmis pažinti naujus žmones, be to maloni veikla praskaidrina nuotaiką. Tik jokiu būdu savo nuožiūra jo kur nors neįgrūskit, paprasčiausiai paklauskit ar nenorėtų. O jeigu jūs turite tokį draugą kuriam dabar depresija, tai jei maloniai su juo visad bendrausit ir būsit jam dėmesingi tai tikrai padėsit. Tai va tiek apie šią ligą, aš gal nebuvau dar taip giliai įklimpus, bet yra aišku ir blogesnių atvejų, svarbiausia nenumoti ranka ir nesakyti " nieko , praeis" ne visiem praeina.. Ir tie kurie to niekad nepatyrė dažnai galvoja, kad čia nieko tokio baisaus, aišku čia jum taip atrodo, bet aš asmeniškai po viso to vis dar negaliu atsikratyt savo baimių ir ne tik psichinių problemų turiu, bet ir sutriko normali organizmo veikla, aišku nevardinsiu kas kaip , bet tiek kad, nenumokit ranka į šitą dalyką nes ne tik smegenėlės susimaišo, bet ir širdutė sustreikuoja. :)
Žodžiu, buvo man toks metas . Nebendravau su niekuo ne dėl to, kad nieks nenorėtų bendraut su manim, bet aš pati nenorėjau, į mokslus žiūrėjau pro pirštus, niekas buvo neįdomu ir verkiau dėl mažiausių smulkmenų. Kvaila tiesa? Man ir taip atrodo.. Viskas prasidėjo gal kai buvau kokios 12-13m. aš buvau silpnavalė ir buvo žmonių kurie tai pastebėjo ir pasinaudojo tuo. Atsimenu, kaip vakarais vis galvodavau koks man gyvenimas žiaurus, galvodavau apie tai kiekvieną vakarą, iš pradžių nekaltos mintys "kokia buvo diena" po to " man ir vėl nepasisekė, mane apgavo, pasityčiojo ir t.t." gal ir nieko tokio baisaus ten nebuvo, bet aš taip gilindavausi į kiekvieną smulkmeną, kad galiausiai užmigdavau su ašaromis akyse. Prasidėjo nemiga. Kartą negalėjau užmigt visą naktį, nors buvau labai pavargus. Atsirado įvairios baimės: viena iš jų - bijojau eit miegot, nes manydavau, kad neužmigsiu. Šitą baimę gydžiausi apie metus , nes jau kai temt pradėdavo, vaikščiodavau paniurus , kankino įvairios mintys, miegot eidavau kuo vėliau, kad tikrai būčiau pavargus.
Kai jau susitvarkiau su nemigos problemomis, viskas daug maž pagerėjo, bet tačiau , kai persikrauščiau gyvent į naujus namus gal prieš kokius 3 m. vėl prasidėjo visokios nesąmonės. Teko gyventi su tėvu kurio (nežinau kodėl) pradėjau nekęst. Gyvenam tuose pačiuose namuose, o aš jau kokius 2 metus nepasakau daugiau tik kaip "labas" . Praeitais metais buvo toks laikotarpis, kad pradėjau su niekuo nebendrauti, niekuo nesidomėjau, verkdavau ir tikrai galvojau apie savižudybę, oj net baisu kiek aš visko prisigalvojus buvau.. Aš beveik neturėjau draugų - pačios kaltė ne kitaip. Nekenčiau savęs, tėvų ir kiekvieną smulkmeną paversdavau katastrofa. Net su mama (su kuria visada mielai plepėdavau) neturėjau jokio noro bendrauti.
Tėvai aišku nė karto nepaklausė - ar tau viskas gerai? Nors tikrai manimi rūpinasi aš nesuprantu, kodėl jie nieko nepastebėjo , nors tikrai aiškiai jiems rodžiau, kad man blogai ir mielai būčiau net pas psichiatrą ėjus. Pasakyti nedrįsau, nes žinojau atsakymą - nesijaudink, viskas susitvarkys savaime... Gal būt tai mane ir labiausiai skaudino, kad tėvai nesupranta. Aišku viskas susitvarkė tik dėl didelio tikėjimo Dievu. Matot aš visada tikėjau, kad savižudžiai po mirties kenčia labiausiai, todėl apie savižudybę leisdavau sau tik pasvajot, bet pakelt prieš save rankos gyvenime negalėčiau, kitaip dabar čia tikrai nerašyčiau, o po velėna gulėčiau. Ir šitą reikalą išsigydžiau pati. Vieną dieną nusprendžiau, kad gana man verkt ir sau nervus gadint. Aišku dabar nesijaučiu visai pilnai išgijus, nes tai ne taip paprasta tuo labaiau , kai tėvai visai nepadeda, jų ginčai barniai , mamos ištisi bėdavojimai, kaip jai blogai ir t.t... Ir visgi dabar dėl to man yra labai sunku, manau pasijusiu geriau tik tada, kai išsikraustysiu gyvent atskirai nuo jų, kitaip nieko nebus, bet džiaugiuosi tuo ką jau dabar pasiekiau, nors žinau, kad betkokia didesnė gyvenimo išdaigaa gali mane ir vėl paskandinti. Aišku negaliu visko nusakyti būtent taip kaip buvo, nes tai buvo tikrai baisus gyvenimo laikotarpis ir aš tik dabar pradedu suprast kodėl taip buvo. Svarbiausia ką aš noriu pasakyti visiems tėvams tai , kad jai vaikas vaikšto paniuręs tai nepulkit piktu tonu klaust "kas tau yra", nes 100% jis atsakys "nieko" , aš manau, kad tokiu atveju turėtumėt jį kažkaip nudžiugint, tai išsklaidys jam niūrias mintis. O dėl to pasakymo, kad reik su vaiku kalbėtis, nu tai žinot, viskas priklausys nuo to kaip jūs su juo kalbėsit ir apskritai galit kalbint nekalbinę, jei jis neturės noro su jum kalbėtis tai tik susipyksit ir viskas. O jai jau nusprendėt pasikalbėt tai patarčiau pradėti kalbėti taip, lyg jau seniai matote, kad su juo kažkas ne taip ir parodykit, kad norit ir galit padėt. Tik apsieikit be moralų ir savo nuomonių, geriau nusiveskit pas psichologą.na ir dar aišku tėvai galėtų savo vaikui pasiūlyt ne tik ką nors padirbėt.. bet ir kokią popamokinę veiklą, manau kiekvienas vaikas turi kažkokių sugebėjimų, ar tai groti , ar šokti ar dainuoti, tai būtų kažkoks postūmis pažinti naujus žmones, be to maloni veikla praskaidrina nuotaiką. Tik jokiu būdu savo nuožiūra jo kur nors neįgrūskit, paprasčiausiai paklauskit ar nenorėtų. O jeigu jūs turite tokį draugą kuriam dabar depresija, tai jei maloniai su juo visad bendrausit ir būsit jam dėmesingi tai tikrai padėsit. Tai va tiek apie šią ligą, aš gal nebuvau dar taip giliai įklimpus, bet yra aišku ir blogesnių atvejų, svarbiausia nenumoti ranka ir nesakyti " nieko , praeis" ne visiem praeina.. Ir tie kurie to niekad nepatyrė dažnai galvoja, kad čia nieko tokio baisaus, aišku čia jum taip atrodo, bet aš asmeniškai po viso to vis dar negaliu atsikratyt savo baimių ir ne tik psichinių problemų turiu, bet ir sutriko normali organizmo veikla, aišku nevardinsiu kas kaip , bet tiek kad, nenumokit ranka į šitą dalyką nes ne tik smegenėlės susimaišo, bet ir širdutė sustreikuoja. :)
Depresija yra zmogaus tragedija. Tai toks vidinis skaumas ir kancia, kurio neprilyginsi jokiam fiziniam skausmui. Nes tai sielos skausmas. Tai yra visos zmogaus esybes skausmas, kuris tesiasi istisai - diena ir nakti. Padeti tokiam zmogui tas pats kas padeti veziu serganciam zmogui. Tai baisi dvasine liga, kurios aplinkiniams suvokti praktishkai neimanoma. Vienintele pagalba depresijai gydyti ir rauti ligos priezastis - baznycia.
agne
2009-10-21 14:14:59
reikia kuo daugiau būti su tuo žmogumi, užimti jį, pasirūpinti, kad jaustūsi saugiai ir visiems reikalingu žmogumi.
matyt tu nesi sirgus depreisja ir nesi maciusi serganciu ja, kad tokias nesamones plepi. ir straisnis prasilenkia su tiesa. depresija reikia gydyti pas medikus, pats ar draugai jos neigydys. tik dar pagilins
2009-10-21 14:14:59
reikia kuo daugiau būti su tuo žmogumi, užimti jį, pasirūpinti, kad jaustūsi saugiai ir visiems reikalingu žmogumi.
matyt tu nesi sirgus depreisja ir nesi maciusi serganciu ja, kad tokias nesamones plepi. ir straisnis prasilenkia su tiesa. depresija reikia gydyti pas medikus, pats ar draugai jos neigydys. tik dar pagilins
mane tai drauge istempia i tat salona, automatais palosti, galvojau, kad tai vaikiska, bet labai patiko, taip smagiai palosem. ir dar islosiau.
pirmiausia reiktu susivokt, kas istikruju yra, nes kokios nors srities specialistai gali tik pablogint padeti, jei reik psichoterapijos, o jis eis pas kuniga jis jam nepades, o jei reik kunigo, bet prirasys vaistu, tie tai pat situacijos neistaisys, na, zinoma, draugas tai pat tureti buti saltinis, kuris nenusisuka istikus tokiai problemai, o ir paciam reiktu nebijot.
reikia kuo daugiau būti su tuo žmogumi, užimti jį, pasirūpinti, kad jaustūsi saugiai ir visiems reikalingu žmogumi.
Tik jokiu budu negalima eiti pas psichopatologa ar kaip kitaip jis vadinamas poliklinikoje. Jo vienintelis tikslas - prirasyti vaistus. Vedziau pas tokia "specialiste" artima zmogu ir buvau pasiurpes, kai suvokiau, kad visi jos testai ir kalbos buvo tik tam,kad nuspresti kokius vaistus skirti.Ji zinojo kad neteiks jokios kitos pagalbos, bet tik skirs vaistus ,(greiciausiai rekomenduotus po jos paskutines vaistininku organizuotos konferencijos).
Atpratinti nuo vaistu ir isitikinimo, kad be ju ji negali gerai jaustis, isimti juos is gyvenimo buvo be galo sunku. Tai, ka pamaciau ir suvokiau yra siaubinga nemeile zmogui, beveik tas ptas kaip narkotiku pardavinejimas gatveje.
Atpratinti nuo vaistu ir isitikinimo, kad be ju ji negali gerai jaustis, isimti juos is gyvenimo buvo be galo sunku. Tai, ka pamaciau ir suvokiau yra siaubinga nemeile zmogui, beveik tas ptas kaip narkotiku pardavinejimas gatveje.
Patarimai, kaip padėti sau ar draugui, kenčiančiam nuo depresijos