Kiekvienoje mokykloje,ilgai neieškoję,galime rasti psichologą. Regis, neturėtų kilti klausimų, kam jis reikalingas tokioje įstaigoje, tačiau pasikalbėjus su mokiniais ima kilti abejonių. Nejaugi mokyklos psichologai gali pasigirti tik popierių tvarkymu ar kitokiais neitin esmę atitinkančiais darbais?
Martynas provokuoja: „Lietuvos mokyklų psichologai, nesvarbu, ar jie bus, ar ne, darbo neturės dar bent jau penkerius ateinančius metus“, šią mintį pagrįsdamas lietuvių konservatyvumu ir vadindamas psichologus egzotika. „Mokiniai neina pas psichologus ieškoti pagalbos, tai yra daugiau atrakcija, nes va, kažkur mokykloje yra žmogus, pas kurį galima pasisėdėti per pertraukas“ – teigia dvyliktokas.
Daug abejonių kelia ir mokyklos psichologų kvalifikacija: vaikinas prisimena, kaip senąją mokyklos psichologę gąsdino vaikai, o neištvėrusi moteris išėjo iš darbo. Dabar ją pakeitė psichologas, kuris, Martyno manymu, yra įdomus žmogus, tačiau jo darbas mokykloje yra atsitiktinumas: vyras pripažino, kad dirbti tokioje įstaigoje nebuvo jo planuose, tačiau pinigų pragyvenimui juk reikia. Abiturientas mano, kad mokiniai pas mokyklos psichologą eiti bijo, nes nežino, ar tai jiems padės, ar užtrauks dar didesnę aplinkos nemalonę, o galbūt tiesiog drovisi, todėl nenuostabu, kad šios srities mokyklos darbuotojai dabar daugiau užsiima „popierizmu“ nei gilinasi į tam tikras problemas. „Bet net jeigu ir taip – juos vertėtų palikti dirbti mokyklose, nes jei jų nebus, tai periodas, per kurį moksleiviai turėtų įsidrąsinti garsiai kalbėti apie savo problemas, užsitęs neribotam laikotarpiui. Per tą laiką būtų tikslinga pradėti ruošti psichologus konkrečiai mokykloms, su kiek kitokiu dėstomų dalykų kursu“, – siūlo moksleivis.
Moksleivė Greta nesutinka su daugeliu bendramokslių ir teigia, kad psichologai mokykloje išvis nėra reikalingi. „Per devynerius metus, praleistus mokykloje, nesu girdėjusi, kad kas nors naudotųsi psichologo pagalba“. Galbūt ir galėtume stebėtis tokiu dešimtokės pareiškimu, jei ne faktas, kad psichologo darbas laikomas visiškai konfidencialiu ir žmonės besilankantys pas jį neskelbiami ir neaptarinėjami. Mergina niekada nesilankė pas mokyklos psichologą ir jokiu būdu neketina to daryti, nes paprasčiausiai nepasitiki: „Mokyklos psichologai mokinių paslaptis išpasakoja mažų mažiausiai visiems mokytojams, jau nekalbant apie direktorių ir jo pavaduotojas“, – mano Greta. Mokinė teigia, kad geriausi psichologai mokykloje yra etikos mokytojai, į kuriuos ištikus bėdai ji ir kreiptųsi, o tikrieji šio darbo specialistai esą tvarko tik popierinius reikalus.
Dar vienas apklaustas mokinys praleistas pamokas galėtų pateisinti nesugebėjimu adaptuotis prie mokyklinio gyvenimo. Jo manymu šią problemą padėtų išspręsti mokyklos psichologas, kuris, be abejo, mokykloje yra reikalingas. Mindaugas teigia, kad moksleivis mokykloje turi jaustis kaip savo antruosiuose namuose, o jeigu mokykla jam atrodytų tarsi kasdienis pragaras, vaikinas nemato kitos išeities, kaip kreiptis į mokyklos psichologą. Abiturientas priduria: „Mokinys, kuris suvokia savo problemas mokyklos gyvenime ir kreipiasi į psichologą, gauna didelį pliusą. Tai pabrėžia jo savarankiškumą“.
Kristina, lyg susitarusi su kitais, kartoja: „Pas mokyklos psichologą neičiau. Jei turėčiau rimtų problemų, tai ir apsilankyčiau pas rimtą psichologą.“ Dvyliktokei visai nesvarbu, ar mokykloje yra psichologas, ar ne, tačiau, jos manymu, jis turėtų būti: „Jei nereikia man, dar nereiškia, kad nereikia ir kitiems“.
Abiturientas Augustinas mano, kad psichologas mokykloje tikrai reikalingas, tačiau šmaikštauja: „Dabartinė mūsų psichologė nežinia, kuo užsiima, bet nors gražiai atrodo.“ Tokie moksleivių juokeliai nėra reti, to priežastis, ko gero, yra viena – į mokyklos psichologo kėdę dažniausiai sėda jauna, ką tik baigusi psichologijos mokslus, ar netgi dar vis neakivaizdžiai studijuojanti, mergina. Galbūt tai ir sėja nepasitikėjimą moksleivių širdyse? Kaip vyresnių klasių mokinys gali rimtai žiūrėti į vos keliais metais vyresnį psichologą? Čia vėl galime apčiuopti kai kurių mokinių nepatiklumą ir abejones kvalifikacija bei patirtimi. Kaip ir daugelis mokinių, paklaustų, ar lankytųsi pas mokyklos psichologą atsiradus rimtų problemų, Augustinas purto galvą: „Pas mokyklos psichologę su rimtomis problemomis neičiau“. Vėlgi norisi giliai atsidusti, juk popierius mokykloje gali sutvarkyti žmogus ir be psichologijos mokslų.
Simona Macijauskaitė
