Esu feministė. Manote, kad tai diagnozė? O gal tiesiog toks mano gyvenimo būdas? Ir taip, ir ne. Netikiu vyrais, bet tikrai ne todėl, kad yra tekę jais nusivilti. Esu simpatiška, ilgakojė ir šviesiaplaukė, mergina su aukštuoju išsilavinimu, kuri suvokia, kad atitinka visus standartus šiuolaikinėje visuomenėje būti „populiaria ir trokštama”.
Esu įsitikinusi, kad nepakeisiu dabartinės patriarchalinės struktūros. To nesiekiu ir netgi netrokštu. Niekada nedėjau ženklo „lygu” tarp moters ir vyro padėties visuomenėje. Vyrai VISADA buvo, yra ir bus visa galva aukščiau moterų. Esu susirūpinusi, domiuosi ir daug mąstau apie tai, kad „kova su vėjo malūnais“ tampa nebepakenčiama, o ypač tarpusavio santykiuose, ir tai jau įžvelgiu n-tąjį kartą.
Ko nori vyrai iš moterų?
Tik ta mergina, kuri nuoširdžiai gerbia vyro laisvę, turi galimybę visiems laikams pavergti vyro širdį, užrakinti ją devyniomis spynomis, o visus raktus, tarsi prabangų vėrinį, susikabinti sau ant kaklo. Trumpiau tariant, tai reiškia, kad jeigu mergina nori tapti potencialia vyro svajonių verge, leisti jam gyventi taip, kaip jis nori, tik tuomet ji turi vilčių tapti „jo moterimi” iki „kol mirtis išskirs”.
Tokia tiesa, kurią turėtų pripažinti kiekviena būsima žmona ir vaikų motina. Vyrai - medžiotojai iš prigimties, tad jeigu nori vyro „iki grabo lentos”, nesileisk, kad jis pasijustų „nevykęs medžiotojas”. Juk vienintelis laimikis greitai nusibosta. Jiems visiems norisi turėti daugiau trofėjų. Jeigu užmerksi akis prieš faktą, kad vyrai tiesiog nesutverti ištikimybei ir „paleisi nuo grandinės” (nesikiši į jo veiklą su draugais, keistus pomėgius, prastus įpročius ar darbus, kuriuos jis dirba), leisi pasijusti laisvu „džiunglių gyventoju”, kuris bet kada gali sugrįžti pas tave, nes bus labai laukiamas, tada suprasi faktą, kad taip ir turi būti.
Kokia turi nebūti, jeigu nenori tapti senmerge?
Jeigu tu jį nuolatos tikrinsi, duosi dingstį vaikinui pradėti ką nors nuo tavęs slėpti. Tikėk ir pasitikėk juo, bet per daug nenusivilk ir nesusireikšmink, jei pajausi, kad jis "nuėjo kairėn" . Į tai turėtum reaguoti neadekvačiai. Jeigu jis vis dar su tavimi, tai reiškia, kad tave myli ir gerbia, vertina ir brangina, be to juk tu mergina, tu būsima šeimos židinio kūrėja, o jis tik tas, kuris pastatys tą židinį.
Vyrai yra primityvūs. Jie susiranda moterį ir iš karto patiki, kad sunkiausią darbą jau nudirbo ir visą kitą palieka ant jos pečių. Tad pati sunkiausia užduotis – santykių kurstymas, paliekamas moters galvos ir neretai širdies, skausmui. Anksčiau taip ir buvo. Vyras palikdavo moterį-motiną žiūrėti vaikus, o pats išjodavo į karą ar „bala žino kur” ir sugrįžęs namo jau laukdavo paruoštos vakarienės, šilto guolio ir besišypsančios žmonos, kuri paguldžiusi vaikus dar turėdavo praleist „karštą” naktį su mylimuoju. Tokia tiesa.
Vyrams nereikia „ pasakyk, kad mane myli, pagirk mane, dovanok man mielas dovanėles, nupirk gėlių, parodyk dėmesį, paimk už rankos ir paglostyk galvą” moterų. Jiems reikia tokių, kurios pačios tai jiems galėtų suteikti. Tik su tokia moterimi jie trokšta kurti šeimas. Ir pripažinkime, pažiūrėję į savo motinas ar tik matome ne tokį patį vaizdą? Lygiaverčių partnerių tiesiog nėra. Jei nenori tapti senmerge, turi paminti savo principus ir vyrą „iškelti” aukščiau jų.
Kam gi reikia tų vyrų?
Būtų neblogai, jeigu prekybos centre skelbtų vyrų išpardavimą – du už vieno kainą. Vienas – kietas šaunuolis, kurio pavydi visos draugės, o kitas – šeimyniškas ir mielas kaip meškiukas, kurį nuolatos norisi laikyti glėbyje. Deja, „kietų meškiukų“ nebūna... Jeigu į vyrus pažiūrėtume kiek kitokiu kampu, suprastume, jog gerai, kad jie apskritai yra, nors kartais, iš tiesų, reikia pripažinti, kad yra niekam tikę ir puikiausiai apsieitume be jų. Juk daugelis vyrų panašūs į:
prekybos agentus – negalima tikėti nei vienu jų žodžiu;
sąskaitas banke – kai nėra pinigų, jų mums irgi nereikia;
sniegą – nežinai, kada bus, kiek centimetrų ir kiek ilgai išsilaikys;
padėvėtus automobilius – nebrangūs, bet labai nepatikimi;
makiažą – niekada neišlieka pakankamai ilgai;
orą – jų tiesiog neįmanoma pakeisti;
kukurūzų spragėsius – malšina alkį, bet tik trumpam;
debesis – kai jie nuplaukia, galima tikėtis gražios dienos;
sraiges – raguoti, seilėti, neretai šliaužioja iš paskos;
spermatozoidus – tik vienas iš milijono gali būti tinkamas…
Tad ar gi neįrodžiau, kad pagrindinis dalykas, kuo mums REALIAI gali būti naudingi vyrai, yra dauginimasis? Feministiškas požiūris? Gali būti. Tačiau neskubėkite vadinti manęs „būsima senmerge” arba „ta, kuri nekenčia vyrų”, nes pasakos ir lieka pasakomis. Tiesa visada nuvilia, todėl visi ir meluoja. O aš tik pasakiau tiesą. Ir vis tik aš tikrai labai myliu tuos netobulus sutvėrimus – vyrus!
Jūsų, Giedrė
