Po parodą besižvalgančių žmonių žvilgsnis nepraslysta pro kelmiškio Jono Valantiejaus nuotrauką, kurioje – smagiai nusiteikusi Talačkonių tradicijoms neabejinga ir kasmet po pusšimtį Utenos neįgaliųjų į jį atvežanti Sandra Ragaišytė, pasipuošusi karine amunicija. Viena iš Lietuvos neįgaliųjų draugijos (LND) pernai surengto susitikimo staigmenų – į šventę atvykę bei ginkluotę, karinę techniką ir įrangą pristatę Lietuvos kariuomenės Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai. Sandra sako neatsispyrusi pagundai trumpam įsijausti į kariūno vaidmenį – apsirengti jų drabužiais, užsidėti šalmą. „Dar norėjau užsidėti kuprinę, bet neleido, – šypsosi žemaūgė mergina. – Perspėjo, kad nesaugu, nes kuprinė sveria ne mažiau negu aš pati...“
Sandra sako, kad vilkėdama karine apranga ji tarsi pasitikrinusi, ar galėtų tapti tėvynės gynėja. Mergina neslepia mananti, kad moterys taip pat galėtų tarnauti kariuomenėje. Jai visada imponavo žydų tauta ir tai, kad Izraelyje karinę tarnybą atlieka visi. „Nesvarbu, esi vyras ar moteris, sveikas ar neįgalus – turi atlikti pareigą tėvynei. O kodėl mes tokios galimybės neturime, jei deklaruojame, kad visi esame lygūs?“ – mintimis dalijasi netikėtai parodos „Talačkoniai 2019“ fotomodeliu tapusi Sandra ir primena, kad būtent čia, Talačkoniuose, prasidėjo neįgaliųjų judėjimas, siekęs visapusiško jų lygiateisiškumo.
Paroda taps svarbiu Talačkonių istorijos akcentu
Parodoje „Talačkoniai 2019“ eksponuojamos 44 nuotraukos, kurias jos rengėjams atsiuntė 14 tradiciniame neįgaliųjų susitikime dalyvavusių fotografų.
Kviesdama prisijungti prie Talačkonių šventėje rengiamo „Blic plenero“ ir įamžinti kuo įvairesnes jos akimirkas, nei šiuos susitikimus organizuojanti LND, nei jos rengiamų fotografų plenerų dalyviai nesitikėjo, kad tądien užfiksuoti kadrai netikėtai taps istorijos puslapiu – paroda, pakeitusia pačią šventę. Telšiškė Vilija Jocienė prisimena, kad tik atvažiavę į Balsių malūną fotomėgėjai ėmė žvalgytis įdomesnių momentų, netikėtų emocijų. O jų Baltijos kelio 30-mečiui skirtame renginyje tikrai netrūko: plazdėjo trijų kaimynių – Estijos, Latvijos, Lietuvos – vėliavos, dainavo iš Latvijos atvykę saviveiklininkai, viliojo kariškių pristatoma technika, uždegantis grupės „Sare Roma“ pasirodymas. O kur dar Amatų kiemelyje savo rankdarbiais stebinę neįgalieji, šilti seniai nesimačiusių likimo bičiulių apsikabinimai. Visa ši įvairovė, virtusi išskirtiniais kadrais, sugulė į daugybės fotoaparatų atmintį ir netrukus iškeliavo į specialiai sukurtą būsimos parodos elektroninio pašto dėžutę.
Nors, pasak organizacinius parodos rūpesčius prisiėmusio Vydmanto Bručo, buvo prašyta atsiųsti ne daugiau kaip 10 pačių geriausių nuotraukų, jų suplaukė gerokai daugiau – per porą šimtų. Buvo nemenkas iššūkis atrinkti kuo visapusiškiau renginį atspindinčius vaizdus. Su kai kuriais fotografais teko susisiekti papildomai. „Nemažai nuotraukų kartojosi, daugelyje buvo įamžinti valdžios atstovai, o norėjosi, kad būsimoje parodoje atsispindėtų neįgaliųjų šventės atmosfera“, – pasakoja parodos organizatorius.
Labai taikliai kasmet atnaujinamo tradicinio susitikimo nuotaiką perteikė pasvaliečio Viliaus Grabskio, panevėžiečio Alvido Bajorūno, kelmiškio J. Valantiejaus, telšiškės V. Jocienės, kitų fotomėgėjų nuotraukos. Pasak V. Bručo, parodoje – plati vienos dienos įvykių, nuotaikų, emocijų paletė. V. Jocienė džiaugiasi, kad į Talačkonius suplūstantys žmonės jaučiasi laisvai, čia nereikia varžytis ar slėpti savo negalios: „Čia visi esame tokie, kokie iš tikrųjų esame – paprasti, tikri, nuoširdūs. Tai atsispindi ir nuotraukose – ir džiūgaujančiuose romų dainų besiklausančių ar ramaus atokvėpio valandėlei ant kalnelio įsitaisiusių žmonių veiduose, ir apie rateliuose sėdintį vyrą besiglaustančios mergytės ar savo amato paslaptimis besidalijančios rankdarbiautojos šypsenoje.“
Taip
Ne
Man tai neaktualu
Parodos autorė fotografija domisi nuo mokyklos
Į parodą atrinktos ir trys panevėžietės Stanislavos Juozapaitytės nuotraukos. Susiruošusi į Talačkonius visada fotoaparatą į rankinę įsidedanti moteris sako, kad šių susitikimų labai laukia ir ji, ir kiti neįgaliųjų draugijos nariai. Jautrios bičiulių susitikimų akimirkos lieka fotoaparato atmintyje.
Stanislava prisipažįsta labiausiai Talačkoniuose besižvalganti LND rengiamuose fotografų pleneruose įgytų draugų. Bene prieš šešerius metus nuo mokyklos fotografija savarankiškai besidominti moteris įsitraukė į Panevėžio miesto neįgaliųjų draugijos organizuotą fotobūrelį, kuriam pradžią davė jo vadovu tapęs Algis Giba, o vėliau į fotografijos paslaptis gilintis padėjo Lionginas Skrebė. Nuo tada ėmė atidžiau žvalgytis po gamtą, ieškoti unikalių kadrų, žinių semtis LND rengiamuose fotografų pleneruose, dalyvauti įvairiose parodose.
Stanislava – ir aktyvi feisbuke sukurto fotografų su negalia klubo „Mes esame“ narė. „Kartais per savaitę nusiunčiu kelias nuotraukas, kartais padarau pertraukėlę, – pasakoja moteris. – Apie pusantro šimto mūsų tame klube, reikia leisti pasireikšti ir kitiems. Be to, norisi siųsti tik kuo nors ypatingas nuotraukas. Smagu pamatyti ir kitų bičiulių darbus, ir pačiai sulaukti geranoriškų jų patarimų, pastebėjimų. Gera buvo susitikti ir parodos „Talačkoniai 2019“ atidaryme – dauguma jos autorių susirinkome...“
Į Talačkonius nesirinks, bet „Talačkoniai“ patys aplankys
Parodos atidaryme daug palankių atsiliepimų sulaukę nuotraukų autoriai puoselėja viltį, kad užfiksuoti Talačkonių vaizdai pailgins susitikimų džiugesį. Pasisvečiavusi Pasvalio krašto muziejuje paroda pradės kelionę po Lietuvą. Pirmasis numatytas maršrutas – į Telšių rajoną, Kaunatavos kaimo biblioteką, kurioje dirba „Esame kartu“ klubo narė V. Jocienė. Vilija pasakoja, kad šioje bibliotekoje jau ne kartą svečiavosi bičiulių parodos – Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos fotobūrelis „Žvilgsnis“ čia eksponavo linoraižinius primenančių nuotraukų parodą, skirtą Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui, fotografų plenere gimusi paroda „Žinia iš Veprių“, V. Bručo fotografijų paroda „Mes esame“, tad nenuostabu, jog lankytojų dėmesio sulauks ir „Talačkoniai 2019“, juolab kad joje – ir trys pačios Vilijos nuotraukos.
V. Jocienė neslepia siekianti, kad jos kaimo bendruomenė sulauktų kuo daugiau parodų, susitikimų su aktoriais, kitais meno žmonėmis. „Norime visus įtikinti, kad kaimo žmonės nė kiek neprastesni už miestiečius, kad jiems taip pat rūpi ir menas, ir kultūra“, – sako Vilija, taip pat noriai ir savo kūryba besidalijanti su kitų šalies miestų, rajonų žmonėmis. Pasvaliečiai turės progos susipažinti su jos įvaldyta kontaktinio dažymo technika sukurtais ir ant popieriaus bei lino perkeltais darbais.
S. Ragaišytė patikino, kad parodos „Talačkoniai 2019“ bus laukiama Utenoje ir kitur. Pasak jos, neįgaliųjų draugijos nariai labai apgailestauja šiemet negalėsią susitikti su bičiuliais, tad bent turės galimybę prisiminti pernykščius įspūdžius, galbūt eksponuojamose nuotraukose net save išvysti.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
