Pasak psichologės Karilės Levickaitės, empatija (iš graikų k. empatheia – įsijautimas) – gebėjimas pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, įsijausti į jo jausmus, gilintis į jo patirtis, perprasti požiūrį, vertybes. „Kai mums pavyksta parodyti kitam žmogui, jog jį suprantame ir priimame, tarpusavio bendravimas tampa šiltesnis ir geresnis. Kai suprantame kito asmens jausmus, pasidaro lengviau palaikyti tvirtesnius santykius ir užmegzti stipresnius emocinius ryšius. Tai kelias į geresnius darbo ir visus kitus santykius, nes be empatijos ryšys ir efektyvus bendravimas iš esmės neįmanomi“, – sako psichologė.
Vienas pagrindinių bazinių žmogaus poreikių yra jaustis ir būti suprastam aplinkinių žmonių. JAV rašytojas Deanas Koontzas yra pasakęs: „Kai kurie galvoja, kad svarbiausia intelektas: gebėjimas spręsti problemas, gebėjimas išgyventi, gebėjimas pamatyti progą ir ja pasinaudoti. Tačiau intelekto funkcijų nepakanka, jei nėra drąsos, meilės, draugystės, užuojautos ir empatijos.“
Tomas Hanksas
Clintas Eastwoodas
Leonardas DiCaprio
Geri santykiai = laimė?
Pasak K. Levickaitės, paklaustas, kas jį padarytų laimingą, dažnas žmogus atsakytų – turtas arba padėtis visuomenėje. Vis dėlto, kaip rodo įvairūs tyrimai, laimės receptas yra ne statusas ir juo labiau ne pinigai.
1938 m. pradėtas vienas ilgiausiai pasaulyje trunkančių tyrimų – Harvardo suaugusiųjų raidos tyrimas, į kurį įtraukti 268 Harvardo universiteto antrakursiai (vyrai, nes tuo metu moterys universitete nesimokė). Tiriamųjų grupėje buvo net būsimasis prezidentas Johnas F. Kennedy ir Benas Bradlee, vėliau tapęs dienraščio „The Washington Post“ redaktoriumi. Bėgant metams mokslininkai rinko informaciją apie vyrų sveikatą ir kas dvejus metus klausinėjo apie jų gyvenimą, psichinę ir emocinę savijautą. Vėliau į tyrimą buvo įtraukti ir jų šeimų nariai.
Pasak psichologės, Harvardo studija padėjo nustatyti stiprų ryšį tarp laimės ir gerų santykių su šeimos nariais, draugais, aplinkiniais. Dar daugiau – paaiškėjo, kad penkiasdešimties metų amžiaus žmonių pasitenkinimas savo santykiais yra svarbesnė fizinės sveikatos sąlyga nei cholesterolio kiekis kraujyje, vadinasi, geri santykiai lemia net fizinę sveikatą.
K. Levickaitė pasakoja, kad pradedant tyrimą niekam nerūpėjo nei prisirišimas, nei empatija, nei santykiai, vis dėlto bėgant metams paaiškėjo, kad socialiniai ryšiai be galo svarbūs ir psichinei, ir fizinei sveikatai. Nuo 2005-ųjų tyrimui vadovaujantis Robertas Waldingeris, Masačusetso bendrosios ligoninės psichiatras ir Harvardo medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius, sako: „Stebina faktas, kad mūsų santykiai ir tai, kokie laimingi juose esame, daro didelę įtaką mūsų sveikatai. Rūpintis savo kūnu labai svarbu, tačiau rūpinimasis savo santykiais yra ir savigydos forma.“
Empatijos galia
K. Levickaitė pabrėžia, kad Pasaulio sveikatos organizacija taip pat konstatuoja, jog psichikos sveikatos paslaugų piramidės pagrindą sudaro rūpinimasis savimi ir neformali bendruomenės pagalba, tarpusavio ryšiai. „Taigi psichikos sveikata nėra tik asmens reikalas, – sako psichologė. – Esame kolektyviai atsakingi už kito psichikos sveikatą. Vienas pagrindinių instrumentų, galinčių palaikyti aplinkinius, kurie kenčia ir patiria sunkumų, yra empatija. Kitaip tariant, empatija yra visų mūsų emocinės ir psichinės sveikatos gerinimo įrankis.“
Pasak psichologės, empatija yra sąmoningas, aktyvus veiksmas. Ji gali būti kognityvinė, emocinė ir užuojautos. Kognityvinė empatija – tai gebėjimas suprasti kito žmogaus požiūrį, mąstymą, pažvelgti į situaciją jo akimis. Ši empatijos rūšis gali būti tapatinama su asmens individualios perspektyvos suvokimu, suprantant kito žmogaus požiūrį ir elgesį. Emocinė empatija apima kito asmens emocijų supratimą, jaučiamą rūpestį, kai kitam nesiseka, ar kartu išgyvenamą liūdesį. Emocinė empatija susijusi su aktyviais veiksmais, tai gebėjimas jausti kito žmogaus emocijas. Užuojautos empatija – tai pastangos padėti, supratus kito žmogaus būklę.
Empatijos mechanizmas atskleistas palyginti neseniai – 1995 m. italų neurobiologai Giacomo Rizzolatti ir Vittorio Gallese atrado veidrodinius neuronus, kurie atspindi viską, kas vyksta aplink mus ir kuriuose užkoduotas mūsų gebėjimas atkartoti kito žmogaus elgesį ir judesius. Pasak psichologės, veidrodiniai neuronai smegenyse aktyvinasi, kai stebime kažką atliekant vienokius ar kitokius veiksmus, kai patys darome tą patį ir netgi kai galvojame apie tai, kad kas nors galėtų tai daryti.
Pasirodo, šie neuronai būdingi žinduoliams, kurie gyvena stambiomis grupėmis, ir šis mechanizmas gerokai pagreitina bendravimą grupės arba genties viduje. Būtent veidrodiniai neuronai atsakingi už mūsų gebėjimą suprasti kito žmogaus emocijas.
Empatiją galima išsiugdyti
„Empatijos mokomės iš aplinkos, iš kitų žmonių elgesio su mumis. Jei vaikas gyvena aplinkoje, kur yra parama, empatija, jis išmoksta būti empatiškas, o vaikas, kurį supa priešiška aplinka, to neišmoksta“, – teigia psichologė.
Empatija ugdoma nuo vaikystės, vis dėlto, pasak K. Levickaitės, ją galima ugdyti bet kokiame amžiuje: „Empatiją galima ir reikia treniruoti. Ji susijusi su kitų žmonių jausmų suvokimu arba pajautimu, todėl visų pirma svarbu ugdyti savo emocinį raštingumą – pažinti, suprasti savo emocijas. Galima įprasti nuolat kreipti dėmesį į savo emocinę būseną ir stengtis atpažinti, ką aš jaučiu, kaip jaučiuosi, kokia mano emocinė reakcija į įvykį ar žmogų, kokius jausmus man tai sukėlė.“
Psichologės teigimu, empatiją padeda ugdyti ir tam tikras smalsumas. „Esame labai susikoncentravę į save, dažniausiai galvojame tik apie savo jausmus, išgyvenimus, bet nematome esančio šalia. Pabandykime nukreipti dėmesį į nepažįstamus žmones, važiuojančius tame pačiame autobuse ir pan. Stebėkime juos, pabandykime įsivaizduoti, kaip jie gyvena, kaip jaučiasi“, – siūlo K. Levickaitė ir perspėja – stebint žmones reikėtų apsieiti be kategorijų kūrimo ir etikečių klijavimo.
Svarbi empatiško ryšio sąlyga – atsivėrimas: „Empatiškas žmogus yra ne tik atidus kito žmogaus jausmams, bet ir pats pasakoja apie save, dalijasi savo jausmais, – sako psichologė ir pabrėžia, jog pagrindinė empatijos sąlyga – gebėjimas klausytis kito. – Empatiškas klausymasis yra tada, kai tu net tik girdi, bet tuo metu negalvoji apie save, nesvarstai savo problemų, kai sugebi būti čia ir dabar.“
Pasak K. Levickaitės, empatišką ryšį kuria užduodami klausimai, padrąsinimas, pripažinimas, kad žmogus turi teisę taip jaustis. Empatiškam bendravimui svarbi ne tik verbalinė, bet ir kūno kalba.
Empatijos ribos
Svarbu žinoti ir tai, koks bendravimas nėra empatiškas. „Kontaktą su kitu žmogumi silpnina ir naikina kritika, vertinimai, pamokslavimai, moralizavimas, grasinimai, patarinėjimai, lyginimas su kitais žmonėmis, gėdinimas, kvotimas, loginis įtikinėjimas, lenktyniavimas“, – vardija psichologė, akcentuodama, kad empatija kuria kontaktą.
K. Levickaitė pabrėžia, kad, nors empatija yra labai svarbi ir reikalinga, ji gali kelti ir problemų: „Empatija gali pažeisti etiką, išvarginti. Nesveika yra ir projektinė identifikacija – kai jaučiame už kitą. Tada perimam atsakomybę už kito jausmus, o tai jau nėra sveika, todėl reikia mokėti ir atsiriboti nuo svetimų jausmų, negyventi kito žmogaus problemomis. Taip pat svarbu žinoti, kad empatija kenkia esant prievartos santykiams – tokioje situacijoje pirmiausiai reikia pasitraukti. Svarbu jausti empatiją ir sau“.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
