„Žinių radijo“ laidoje „Lekiam į...“ apsilankęs atlikėjas prisiminė pirmąją kelionę į Indiją, papasakojo apie vietinių gudrybes, Vakarų ir Rytų pasaulių skirtumus bei atskleidė, kodėl į šią šalį kol kas nesiryžta vežtis savo vaikų.
Indija Edgarui nėra ta kryptis, kurioje galima greitai apsiprasti ir nustoti stebėtis. Priešingai – net ir ne pirmą kartą atvykusiam keliautojui ši šalis išlieka intensyvi, o jos kasdienybė gerokai skiriasi nuo to, prie ko įpratę vakariečiai.
„Indija apskritai yra tokia šalis, kurioje, jei nori supurtyti savo jusles, gali tai padaryti geriausiai. Jeigu saldu, tai maksimaliai saldu, jeigu aštru – maksimaliai aštru, o jeigu smilkalų kvapas, tai jis labai intensyvus. Vos nusileidus Delyje, pasitinka smogas, begalė žmonių, visur tvyranti betvarkė. Tačiau po kurio laiko pamatai, kad toje betvarkėje vis dėlto egzistuoja tam tikros taisyklės – tiesiog jos kitokios. Kultūrinis šokas nutinka kaskart. Gali nuvykti ir penktą kartą, bet jis vis tiek bus“, – laidoje pasakojo E. Lubys.
Pirmą kartą keliavo vienas
Pirmoji kelionė į Indiją atlikėjui įsiminė ne tik dėl naujos aplinkos, bet ir dėl stipraus nepasitikėjimo jausmo. Prieš vykdamas jis buvo girdėjęs įvairių istorijų apie keliautojus, kurie šioje šalyje susiduria su apgavystėmis ar dar rimtesniais nemalonumais.
„Atsimenu, pirmą kartą vykau vienas. Įlipau į taksi ir turėjau iš Delio važiuoti į Brindavaną. Buvau prisiklausęs įvairiausių istorijų, kaip žmones pagrobia ir panašiai. Vairuotojo stilius iš karto privertė išsibudinti net ir po skrydžio. Laikiau įjungęs telefoną ir stebėjau, kur jis mane veža. Nepasitikėjimas buvo labai stiprus, bet galiausiai pamačiau, kad važiuojame teisingai ir viskas gerai. Tik tąkart naudojau lietuvišką SIM kortelę, tad vėliau už tą maršruto stebėjimą gavau beveik 100 eurų sąskaitą“, – prisiminė dainininkas.
Ši šalis Edgarą traukė gerokai anksčiau, nei jis pirmą kartą ten nuvyko. Dar paauglystėje atlikėjas domėjosi Rytų filosofija, religijomis ir dvasiniais ieškojimais. Tuo metu informacijos nebuvo taip lengva rasti kaip šiandien, todėl smalsumą teko tenkinti ir senomis enciklopedijomis, kurias jis skolindavosi iš kaimynų.
„Nuo mažumės mane domino tokie dalykai. Pamenu, gal būdamas trylikos ar keturiolikos perskaičiau Hermanno Hesse's „Sidhartą“, ir mane iš karto patraukė budizmas, Buda – kas tai yra, ką tai reiškia. Tuo metu namuose neturėjome enciklopedijos, bet kaimynai turėjo tarybinę, tad eidavau pas juos ir prašydavau pavartyti. Ten rasdavau įvairių hinduizmo vaizdinių, kurie man atrodė labai įdomūs. Turbūt buvo kažkoks natūralus potraukis. Indija žavi ir tuo, kad tai senosios kultūros lopšys, o religijų įvairovė tokia didelė, kad atrodo, jog ten telpa visas pasaulis. Man tai darė didžiulį įspūdį“, – pasakojo E. Lubys.
Vietiniai gali apgauti su šypsena
Kelionėse Indijoje, pasak atlikėjo, svarbu neprarasti budrumo. Nors jis pabrėžia, kad ten, kaip ir kitur, galima sutikti pačių įvairiausių žmonių, keliautojui verta atidžiai skaičiuoti grąžą.
„Mes, lietuviai, esame darbštūs, dori žmonės, bet Indijoje gali sutikti ir puikių sukčių. Jie tai daro su šypsena! Kartą gatvėje paprašiau arbatos, buvome su draugais. Padaviau 500 rupijų, žinojau, kad turi grąžinti 400. Pasiėmiau puodelius, pinigus atidaviau draugams, o paskui pažiūrėjau – man grąžino tik 300.
Atsisukau, o pardavėjas laiko tą šimtinę ir šypsosi, galvą kraipo. Jis tarsi tikrino, ar pastebėsiu, kad mane bando apgauti. Galiausiai pinigus atidavė, bet, jei būčiau nuėjęs, gal ir nebūčiau jų atgavęs. Jie tai daro kažkaip šmaikščiai, su šypsena ir tokiu nekaltumu“, – juokėsi atlikėjas.
Vis dėlto ne vien kultūriniai skirtumai ar netikėti nutikimai Edgarą verčia grįžti į Indiją. Didelį įspūdį jam daro vietinių žmonių gebėjimas dalytis tuo, ką turi, net jei patys gyvena gerokai kukliau nei daugelis vakariečių.
„Tai, kas man gražu tose šalyse, yra pasitikėjimas – Dievu, aukštesne valia, pačiu gyvenimu. Žmonės gal neturi naujų automobilių, paskolų ar lizinguoto „Lexuso“, bet gali būti pasiruošę atvykusiam vakariečiui pasakyti: ateik, aš tave pavaišinsiu, dar maisto įdėsiu į lėkštę. Man tai yra toks nokautas, kuris paliečia kažkokią gelmę. Žiūri į žmogų, jis šypsosi, atrodo laimingas, ir pats sau užduodi klausimą: kodėl aš nelaimingas? Dėl ko atvažiavau čia su tiek visko ant pečių? Žinoma, tą kontrastą galima pajusti ne tik Indijoje, bet ir kitose šalyse“, – svarstė E. Lubys.
Grįžęs į Lietuvą atlikėjas kitaip pažvelgia ir į kasdienybę, kurią kartais laikome savaime suprantama. Jo teigimu, kelionėse iš arti pamatytas skurdas leidžia geriau suvokti, kokiomis galimybėmis šiandien naudojamės, ir įvertinti gyvenimo sąlygas, kurios ankstesnėms kartoms nebuvo tokios įprastos.
„Grįžęs visai kitaip įvertinu visuomenę, kurioje gyvename. Turime begalę patogumų, gyvename labai gerai. Lietuva niekada taip negyveno, kaip gyvename šiandien – ekonominis lygis, žmonių galimybės yra nuostabios. Kai susiduri su skurdu akis į akį, gali tai iš naujo įvertinti. Man atrodo, tokius dalykus pamatyti verta“, – sakė dainininkas.
Šalyje gyvenimas ir mirtis – visai šalia
Dar vienas Indijos aspektas, kurį Edgaras išskiria, yra kitoks santykis su mirtimi. Vakarų visuomenėje ji dažnai lieka už kasdienio gyvenimo ribų, o Indijoje tam tikrose vietose gyvenimo pabaiga matoma visai šalia įprastų kasdienybės scenų.
Atlikėjas prisiminė Varanasį – vieną svarbiausių hinduizmo piligrimystės miestų, kuriame prie Gango upės vyksta kremavimo ceremonijos. Tokia patirtis, pasak jo, leidžia kitaip pažvelgti į žmogaus laikinumą ir į tai, kaip skirtingos kultūros priima neišvengiamą gyvenimo dalį.
„Pas mus net pati mirtis tarsi paslėpta, nustumta į šalį. Kartais gyvename taip, lyg niekada nemirtume. O Indijoje mirtį matai labai arti. Yra vadinamieji ghatai prie upės, kur gali pamatyti deginamus kūnus, pavyzdžiui, Varanasyje. Ten gyvenimas ir mirtis yra šalia vienas kito – viskas vyksta greta“, – kalbėjo E. Lubys.
Nors pats į Indiją sugrįžta vėl ir vėl, vaikų į šią šalį Edgaras kol kas nesivežė. Jis pripažįsta, kad aplinka gali būti pernelyg intensyvi, ypač tiems, kurie dar nėra pasiruošę tokiam kultūriniam kontrastui.
„Savo vaikų ten niekada nesivežiau ir kažkaip nedrįstu, nes turbūt jiems tai būtų per intensyvu. Tačiau žmogui, kuris turi tyrinėtojo, ieškotojo dvasią, Indija tikrai yra gera šalis. Gali nuvažiuoti net neturėdamas religinių įsitikinimų – tiesiog pabūti, pajausti, pamatyti. Tai nėra būtina sąlyga. Indija labai didelė, ten yra visko: gali rasti puikiausių kurortų, sutikti įvairių žmonių. Pažįstu ir tokių, kurie važiuoja į Indiją prabangiai ilsėtis ir iš viešbučio nė kojos neiškelia“, – pasakojo E. Lubys-Amberlife.
Visą pokalbį galite klausyti čia:
