Papasakoti, kas yra kelionė Amazonės upe, tikriausiai tas pats, kaip apibūdinti dangų, žemę ar vandenyną. Amazonė pernelyg neaprėpiama ir įvairi.
Tai daugiau negu upė: vieniems – tai sutikti įdomūs žmonės, kitiems – vagių iškraustytos kuprinės, tretiems – gripas ar maliarija... Amazonė kiekvienam ją įveikusiam – labai asmeniškas ir tikriausiai nepakartojamas potyris. Kas ji yra man? Geriausiai į šį klausimą atsakys dienoraščio užrašai.
3 dienos iki Amazonės šturmo, birželio 17 d. Šiandien kirtę Prancūzijos Gvianos ir Brazilijos sieną pradėjome artėti link kol kas didžiausio kelionės nuotykio – Amazonės šturmo. Upių karalienė jau seniai jaudino mano vaizduotę. Atrodė, kad plaukimas Amazone yra ne šiaip kelionė, o visų kelionių kelionė, tarsi krikščionio žygis piligrimų keliu iki Santjago miesto Ispanijoje arba musulmono – į Meką. Įveikti didžiausią pasaulyje upę paprastu laivu – vaizduotę užburiantis iššūkis. Ir štai – sunku patikėti! – mums liko tik dieną keliauti iki Amazonės deltos, ten pradėsime jaudinančią kelionę prieš srovę.
Amazonė taip lengvai nepasiduos – supratome dar net neprivažiavę deltos. Vos dvi valandas judėjęs per džiungles tinkama linkme, autobusas staiga susiduria su kliūtimi – viduryje pažliugusio kelio stūkso keli įklimpę sunkvežimiai, jų brazilai nesugeba pajudinti nei į vieną, nei į kitą pusę.
Porą valandų praleidžiame dumblėtoje pakelėje, įklimpę vairuotojai toliau klampina savo smegenis vietinėje degtinėje, tikriausiai mąstydami apie galimą sprendimą. Tačiau išganingų minčių neateina, sunkvežimiai – nė iš vietos. Tad gilų vidurnaktį vairuotojas apsuka autobusą ir pajuda atgal link niūraus pasienio miestelio Ojapoko, čia šeimininkauja aukso ieškotojai, kartą per kelis mėnesius grįžtantys iš džiunglių į civilizaciją pas ties kiekvienu kampu jų laukiančias prostitutes.
Sėdime dabar ant baltai nudažytų stoties suoliukų, ant jų turėsime ir miegoti (mamos tikriausiai pašiurptų, pamačiusios tokį vaizdelį). Vis dėlto šie balti, neseniai nudažyti stoties suoliukai – kur kas švaresnė ir jaukesnė prieglauda nei miestelio lūšnos, skambiai vadinamos nakvynės namais (angl. hostel). Visas miestelis gana vaiduokliškas: vaiduokliškai atrodo ne tik pakampiais besitrinančios prostitutės, bet ir nuo girtumo vos lėkštes nulaikančios virėjos, į natą nepataikantys kavinių lankytojai, pakaušę vyrukai, spardantys ėdesio ieškančius šunis.
Jei pasiseks, rytoj būsime toli nuo čia.
1-oji diena Amazonėje, birželio 20 d. Atrodo, pasisekė... Baltas, elegantiškas trijų aukštų laivas, buitiškai pavadintas Viageiro“ ( „Keleivis“), atsišvartavo nuo kranto ir paliko minias pardavėjų, dar neseniai savo šūksniais raginusių pirkti džiovintų bananų, šviežių vaisių, ledų ar karštų pyragėlių empanadų (kažką tai primena – „Karšti čeburekai, šaltas alus!“). Ant kranto liko ir prakutę apgavikai, mikliai maišantys metalines stiklines ir raginantys žiūrovus atspėti, po kuria iš jų slepiasi rutuliukas, – žiūrovai beveik visada suklysta. Visa tai – pramogos, jų griebiamasi laukiant, kol laivas pajudės. O laukti tenka ilgai, nes, norint gauti geras vietas hamakams pasikabinti, į laivą tenka ateiti likus bent dviem valandoms prieš išplaukiant.
Mes džiaugiamės naujokų sėkme – mūsų hamakai pakabinti gana gerose vietose, netoli kapitono kabinos. Kažin ar būtų taip pasisekę, jei trys brazilės močiutės nebūtų padėjusios išsirinkti šių vietų, kai pastebėjo mūsų sutrikusius žvilgsnius, tyrinėjančius didžiulę laivo teritoriją. Tai jos sulaikė mus, jau besukančius link kito laivo galo, prie dušų ir tualetų. Tai reiškia, kad dieną ir naktį pro pakabintus hamakus [ormyn ir atgal vaikščios minios brazilų, o eidami pro šalį greičiausiai kliudys ten pakabintus hamakus. Jiems – tik lengvas kepštelėjimas, o tau – iš miego pabudinantis smūgis.
Laivui tolstant nuo kranto, grįžta jaudulys. Prieš akis plyti neišmatuojamo pločio upė: ties horizontu matyti siaura žalia siūlo pločio juostelė – tai ir yra kitas krantas. „Koks kiaulė pavadino šią jūrą upe“, – šypteli bendrakelionis Valdas. Turiu sutikti – Amazonė labiau primena jūrą nei upę. „Įdomu, po kelių dienų (o gal savaičių?) kelionės ji susiaurės iki Nemuno pločio“, – spėju pagalvoti prieš įkrisdama į jaukiai siūbuojantį hamaką, tai bus mano namai bent tris dienas, iki pirmo sustojimo Amazonės pakrantės mieste.
Tingėti yra malonu
2-oji diena Amazonėje, birželio 21 d. Atrandame, kad tinginiauti yra malonu. Visą dieną gulime hamakuose gurkšnodami itin saldžią, nemokamai dalijamą brazilišką kavą ir skaitydami prieš kelionę nusipirktas knygas. Pakėlę akis nuo knygos, stebime, kaip keičiasi pakrantės peizažai: jausmas – lyg dokumentinio filmo kadrai bėgtų prieš akis.
Prieš srovę plaukiantis laivas nuolat laikosi vieno kranto, todėl esame lepinami pakrantės vaizdais. Stebime nesibaigiančias, vešlios augalijos pilnas džiungles ir pakrantėse plytinčias užlietas ganyklas. Atrodo, kad medinių kuoliukų eilė matuoja ne sultingos žolės plotus, o taisyklingus ir blizgius lyg veidrodis vandens kvadratus. Vandenyje, panirusios iki pasmakrių, gaivinasi karvės, jas apspitę baltų garnių pulkai, „karvių draugai“, kaip mes juos praminėme.
Iki pastolių viršaus apsemti ir namai, ir kiemuose stovintys kiti pastatai, taip pat ir tualetai – įdomu, kaip gyventojai savo kieme nusigauna nuo vieno pastato iki kito, gal valtimis? Dar keisčiau matyti pro langus galvas iškišusius didelius šunis. Čia nereikia su jais kasdien eiti pasivaikščioti – reikia pasiplaukioti. Mūsų jau nebestebina ir vidury vandens „plūduriuojančios“ mažos kaimo bažnytėlės, atrodo, tarsi išplaukusios iš vandens.
Prisiartinus prie indėnų kaimelio, link laivo medinėmis kanojomis puola irkluotis vietiniai indėniukai – kai kurie vos 4–5 metų. Atrodo, šie vaikai anksčiau išmoksta irkluoti nei vaikščioti. Prisiartinę prie laivo, ima klykti kaip paukščiai, kad atkreiptų į save dėmesį. Tačiau sulaukę draugiško pamojavimo, į jį neatsako, tik įdėmiai įdėmiai nužiūri laivo keleivius. Atrodo santūrūs.
Ramų mūsų tinginiavimą nutraukia tik atėjusios mūsų kaimynės močiutės, jos bando mums pasakyti, tiksliau tariant, parodyti (plaštaka mojuodamos greta savo burnos), kad laikas valgyti. Brazilės virėjos įdeda nemažai išmonės bandydamos sukurti skirtingus patiekalus iš ryžių, pupelių ir mėsos, tačiau kad ir kas būtų patiekta – troškinys, sriuba ar mėsos gabaliukai su ryžiais – patiekalai išlieka stebėtinai vienodo skonio.
Draugiškieji brazilai pavalgę traukia į viršutinį denį, jis skirtas keliautojų „pramogoms“, traukia iš krepšių sūrį, alų ir nepamiršta pavaišinti vienintelių laivo užsieniečių. Ranka rodo į mūsų turimą fotoaparatą, į pakrantės vaizdus ir išdidžiai linguoja galva – taip, graži ta mūsų Amazonė. Priartėjus prie kokios net ir ne itin išvaizdžios kalvelės, draugiškai moja ranka – fotografuok. Ir fotografuojame. Tada dar labiau džiaugiasi.
Valdas pasilieka atlaikyti brazilų draugiškumo, o aš šį kartą suku link hamako. Praeitą naktį pasigautas šaltukas purto visą kūną, tad viršutiniame denyje jaučiuosi nejaukiai. Naktys Amazonėje vėsios, o sintetiniai hamakai (pirkome tokius, nes jie užima itin mažai vietos mūsų kuprinėse) tik pablogina padėtį, nes traukia į save visą įmanomą šaltį. Tad šiandien ruošiuosi miegoti anksti, įsiklojusi į hamaką šiltą miegmaišį. Miegas – geriausias gydytojas, nusprendžiu.
Amazonė „rodo nagus“
5-oji diena Amazonėje, birželio 24 d. Joninės buvo nekokios. Tiksliau, brazilams tai buvo net ne Joninės, o paprastas sekmadienis. Kaip ir planuota, pasiekėme pirmąjį miestą prie Amazonės – Santaremą. Tačiau sveikata, užuot pagerėjusi, dar pablogėjo. Dieną po Joninių teko praleisti Santaremo viešojoje ligoninėje. Septynios valandos eilėje prie gydytojo kabineto, dar trys valandos laukiant tyrimų rezultatų, iš viso 10 valandų ligoninėje – asmeninis rekordas.
Per tą laiką prisižiūrėjau, kaip mamos stengiasi užimti savo mažylius dainuodamos jiems daineles ir šokdindamos („Dansa, dansa“, – sauskelnėtus pyplius ragino brazilės, o šie linksmai kraipė užpakaliukus). Apeidami eilę pas gydytoją veržėsi jo pažįstami, draugai ar negalintys laukti ligoniai – kai kuriuos įnešdavo neštuvais, kiti pasiremdami ramentais įšlubuodavo patys.
Patekus į gydytojo „kabinetą“ (jis veikiau priminė sporto salę, pilną gulinčių, sėdinčių ar sienas ramstančių ligonių), liko įveikti tik... eilę iki jo stalo. O pasiekus išsvajotą taburetę, beliko tik papasakoti savo ligos simptomus niekaip kitaip, tik portugališkai kalbančiam gydytojui (Brazilijos valstybinė kalba – portugalų), klausantis visam pulkui eilėje laukiančių smalsių ligonių.
Dar po kelių valandų karščiavimas stiprėja, bet rankose laikau maliarijos tyrimų rezultatus – „negativo“. Seselė ragina vėl stotis į eilę pas gydytoją, kad šis skirtų vaistų. Nužvelgiu eilę, įvertinu – dar mažiausiai 3 valandos. Ne, jau devinta valanda vakaro, sveikiau bus tas tris valandas pamiegoti (prisimenate, miegas – geriausias gydytojas), o temperatūrai numušti puikiausiai tiks ir mano vaistinėlėje turimi medikamentai.
7-oji diena Amazonėje, birželio 26 d. Vėl laivas. Vėl trys dienos hamake. Greitai turime pasiekti didžiausią prie Amazonės įsikūrusį miestą – Manausą. Išvykome iš Santaremo, kai mano kūno temperatūra svyravo tarp 38 ir 39 laipsnių, manėme, kad, jei pakeliui sveikata nepagerės, Manause bet kokiu atveju gausime geresnę medikų pagalbą. Kol kas pokyčių mažai, temperatūra jau šeštą dieną laikosi panaši.
Guliu apsiklosčiusi hamake, prieš akis siūbuoja laivas ir jo keleiviai, nukreipus akis į krantą, plūduriavimo jausmas dar sustiprėja. Praeidami pro šalį keleiviai trankosi į mano galvą, ši įskausta dar labiau – laivas mažas, pernelyg ankšta. „Žana D‘Ark“ – pavadinimas skambus, bet pats laivas mažas. Čia hamakai jau kabinami keliais aukštais (vienas palei pažemę, kitas virš jo, trečias palubėje), kai kurie kabo virš pereinamųjų takų.
Vieną tokią perėjimo vietą hamaku užtvėrė gražuolė brazilė. Prašliauždami po ja keleiviai nugaromis dažniausiai stukteli jai į nugarą arba, kaip čia pasakius, apatinę nugaros dalį. Neilgai trukus ši keleivė tampa itin populiari. Dėl jos dėmesio kovoja šalia hamaką pasikabinęs senolis, vėliau prisistato pats laivo kapitonas ir... greta vietos neradęs, todėl pirmame aukšte įsitaisęs jos draugas.
Tiesą pasakius, be kaimynų ir tų praeivių, kurie pažadina mane užkliūdami už hamako ir šonu trenkdamiesi į galvą, Amazonės atkarpoje Santaremas – Manausas beveik nieko nepamatau. Laivui artėjant prie Manauso, tik spėju išvysti dviejų upių santaką, ji įdomi tuo, kad susilieja baltoji ir juodoji upė ir kurį laiką bendros upės vanduo išlieka tarsi padalintas į dvi dalis: pusė upės – balta, pusė – juoda.
Amazonės megapolyje pasiekia blogos žinios
11-oji diena Amazonėje, birželio 30 d. Manausas. Iki tol sutikti taksistai ar pakeleiviai, kuriems prasitardavome plaukiantys į Manausą, ilgesingai nutęsdavo miesto pavadinimą: „Ech, Manaus... ManAus, ManAus, ManAus...“. Tada nesupratome šio ilgesio priežasties, o dabar dar labiau nesuprantame. Tai tiesiog didžiausias miestas Amazonės pakrantėje, verdantis megapolis, kuriame į darbą per spūstis skuba milijonai gyventojų.
Aplinkinių kaimelių gyventojams galbūt tai rojus žemėje, tačiau mes pirmą kartą išėję pasivaikščioti į miestą matome ne klestintį didmiestį, bet miestą, kurį jau per vėlu gelbėti. Manauso senamiestis netekęs dvasios, nustelbtas aukštų pilkų pastatų. Bažnyčios apaugo antenomis (o ir pačių bažnyčių reikia ieškoti gamyklų kiemuose). Amazonės teatras, kuris kažkada garsino Manausą, kaip „Paryžių Amazonėje“, nors dar mielai miestiečių lankomas, užgožtas daugiabučių miško ir atrodo tarsi žaislinė teatro kopija, pastatyta smėlio dėžėje.
Todėl mielai laiką leidžiame ne mieste, o brazilės Anetės namuose. Anetė priklauso „Couchsurfing“ klubui (šio klubo nariai – keliautojai, gyvenantys įvairiausiose pasaulio šalyse ir padedantys vieni kitiems suteikdami nakvynę ar kitais būdais) ir sutiko mus priimti savo namuose. Būtent šiuose namuose atrandu nejudančią lovą – joje gera pasveikti.
Tos pačios dienos vakaras, birželio 30 d. Ar žinote vienintelę priežastį, kodėl kelionės užknisa? Ogi todėl, kad, kol tu keliauji, Lietuvoje miršta tau artimi žmonės... Ir tu nespėji pasakyti sudie... Kol plaukdama Amazone gulėjau hamake ir meldžiausi dėl savo gyvybės, Lietuvoje su gyvybe atsisveikino mano paskutinė senelė. Sužinojau tai tik po kelių dienų, kai vėl pasiekėme krantą ir telefonas pradėjo rodyti gyvybės ženklus. Paskambino mama.
Mano močiutę pažįstantys žmonės ją prisimins kaip užsispyrusią giminės senolę, visais klausimais turėjusią savo nuomonę. Kaip prisiminsiu ją aš? Prisiminsiu kaip tą, iš kurios ir aš paveldėjau savo užsispyrimą. Dar niekad nepamiršiu, kaip jos kepamos duonos kvapas užpildydavo visus namo kampus. Taip pat prisiminsiu, kaip eidavome kartu į atlaidus Krakių miestelyje. Kaip mes, vaikai, žaisdavome ant krosnies jos namuose, o po to gaudavome pylos. Kaip močiutės namuose kvepėdavo braškėmis. Kaip ji savo kaklą apsivyniodavo keliomis eilėmis gintarinių karolių ir eidavo į bažnyčią.
Tokie patys gintariniai karoliai, dovanoti senelės, yra ir mano kuprinėje. Kyla nenumaldomas noras jais pasipuošti ir eiti, eiti per naktinį Manauso miestą, paskęsti jo šurmulyje.
Kelionė tęsiasi.
16-oji diena Amazonėje, liepos 5 d. Du banko skyriai, negalintys net iškeisti valiutos, didelis maisto turgus, įsikūręs prie upės uosto, keli viešbutukai keliaujantiesiems upe, nuoširdūs indėnų veidai (jų pastebime vis daugiau) ir nesuskaičiuojami motociklų spiečiai, skuodžiantys siauromis gatvėmis – tai Tefė miestelis, jame po dar dviejų kelionės upe dienų įsikuriame trumpai pailsėti.
Tefė miestelis įsikūręs Amazonės gilumoje, jo su sausuma nejungia jokie keliai, todėl čia retai pamatysi automobilį – gyventojai visur suspėja mažais motocikliukais. Jais darda ir policija, ir taksistai, ir maisto išvežiotojai.
18-oji diena Amazonėje, liepos 7 d. Upė dramatiškai siaurėja. Savaitę plaukę nuo deltos iki Manauso nematėme jokio pokyčio – Amazonė buvo tokia pat plati, o jos tolesnis krantas toks pats neįžvelgiamas. Dabar per dvi dienas upė susiaurėjo iki tokio pločio, kad jau buvo galima įžvelgti kitą krantą, o dar per dvi dienas ji tapo „tik“ tiek plati, kaip trys Nemunai per potvynį. Pagaliau tai panašu į upę.
Naktį siaučia audra. Pabundu nuo jausmo, kad pusė hamako skendi vandenyje. Pakeliu galvą – šalia kabančiame hamake sėdi maždaug 10 metų berniukas. Su gelbėjimosi liemene. Baimingai dairosi aplink.
Atsikeliu, kad persikelčiau į kitą hamako pusę. Prabudę keleiviai uždengia laivo šonus brezento gabalais – dabar lietus jau nebemerkia kabančių hamakų, tik plūsta grindimis ant sukrautų lagaminų bei kuprinių. Dar po valandos lietus nurimsta. Berniukas padeda gelbėjimosi liemenę į šoną ir greitai vėl užmiega ramiu vaikišku miegu.
23-oji diena Amazonėje, liepos 12 d. Praleidę dvi dienas ramiame Žutai miestelyje, mes vėl laive. Šiandien priplauksime Tabatingą – paskutinį brazilišką miestą Amazonėje. Tai reiškia, kad jau įveikėme maždaug du trečdalius antros pagal ilgį upės pasaulyje.
Šį kartą laivas krovininis. Dar vakar pro mano hamaką nebuvo galima praeiti dėl iš visų pusių sustatytų dėžių su moteriškais bateliais. Nuobodžiaudama suskaičiuoju: kiekvienoje dėžėje po 4 poras 36 dydžio batelių, 2 poras 37 dydžio ir 2 poras 35-ojo. Trumpos tų brazilių pėdos... Arba indėnių...
Šiandien dėžės su batais buvo iškrautos viename paupio miestelyje. Liko televizoriai, alus ir arbūzai. Arbūzų kiekviename miestelyje, kuriame tik sustojame, laivo įgula siūlo vietos gyventojams, atėjusiems pasižvalgyti, ką atplukė krovininis laivas. Vienas iš įgulos narių, atsipjovęs skiltį, valgo persisvėręs per bortą. Arbūzas raudonas ir sultingas, o čepsintis brazilas – geriausia reklama. Tai mato ir susirinkę smalsuoliai, todėl perka didžiagalvių arbūzų ir nešasi namo.
Laivo įgula draugiška – ne kartą pasiūlo pasivaišinti vežamais vaisiais, o mano bendrakelioniui, iš neturėjimo ką veikti sugalvojusiam pažvejoti piranijų, parūpina masalo – nuo pietų atlikusių kiaulės odelių. Kol laivas stovi prisišvartavęs prie kranto, jis gerą dešimtį kartų meta per bortą savadarbę meškerę (tam teprireikė kabliuko, kelių metrų valo iš „išgyvenimo rinkinuko“ ir jau minėto masalo). Gal penkis kartus traukia iš upės spurdančias žuvytes. „Sardinės“, – paaiškina įgulos narys ir išsklaido svajones apie piranijas.
Tačiau piranijų čia esama. Ne veltui kai kurie pakrantės kaimai aidi nuo vandenyje besimurkdančių vaikų, o kiti tylūs kaip reta. „Žiūrėkite, kur maudosi vietiniai, – taip išsirinksite saugią vietą“, – paaiškina brazilė pakeleivė. Amazonėje gali laukti ne tik kraugerių piranijų draugija, bet ir krokodilų pusbrolių kaimanų ar net anakondų. Šių šiurpą keliančių gyvių nepamatysi plaukdamas laivu, skrodžiančiu „išmintą vagą“, bet išsiruošęs į naktinę kelionę vienu iš Amazonės intakų gali skaičiuoti vandenyje blizgančias kaimanų akis, kaip kad jonvabalius tamsią naktį Lietuvos miške.
Trys valstybės viename taške
28-oji diena Amazonėje, liepos 17 d. Trys pavadinimai – Tabatinga, Letisija ir Santa Rosa. Vienas taškas žemėlapyje. Vienas taškas, kuriame susikerta trijų valstybių sienos – Brazilijos, Kolumbijos ir Peru.
Letisijoje leidžiamės į išvyką į džiungles, jos angliškai vadinamos „rain forest“ (pažodinis vertimas – „lietaus miškas“). Lietus lepina šį mišką, tad medžiai, atrodo, auga iki dangaus, aukštai virš galvų sužėlusi lapija tokia tanki, kad čia dieną naktį tvyro prieblanda ir vėsa, o miestų gyventojai vos už keliolikos kilometrų leipsta nuo sunkiai pakeliamo atogrąžų karščio.
Aukštai virš galvų pastebime šakų keliu mus sekančias beždžiones. Joms mes tokie pat įdomūs kaip ir jos mums. Jos ne tik lydi mus, vaikščiojančius po džiungles, bet ir vakare prisiartina prie mūsų medinio namuko – gerai girdėti, kaip beždžionės šokinėja stogu ieškodamos plyšio pas tuos žmonės, kurie neabejotinai turi daug įdomių daiktų. Gerai, kad jaguarai, gyvenantys džiunglėse, ne tokie smalsūs – pamanau prieš užmigdama.
Amazonės pamokos
29-oji diena Amazonėje, liepos 18 d. Rytą mūsų metalinė dėžė (sunku kitaip pavadinti paskutinį laivą, kuriuo plaukėme Amazonėje, – jis skardinis ir kampuotas lyg dėžė) sustoja mažame Peru kaimelyje.
Rytas ankstyvas ir mistiškai gražus. Viename Amazonės krante teka saulė, kitame vis dar ryški mėnulio pilnatis, ją aušra nudažė rausvomis spalvomis. Virš upės tvyro rūkas, iš jo išnyra į žūklę sklendžiančios kaimiečių valtelės. Per pusvalandį pilnatis tarsi ištirpsta ir jos jau nė ženklo.
„Ar čia San Pablas?“, – paklausiu laivo darbuotojo. San Pablo laukiame, nes filme „Motociklininko dienoraštis“ šis kaimas nepaprastai gražus, be to, norisi pamatyti, kokio pločio Amazonė ties San Pablu – ties ta vieta ją perplaukė jaunasis Che Guevara, kai skubėjo pasimatyti su kitoje upės pusėje gyvenančiais ligoniais. „Ne, San Pablas už kelių valandų“, – išgirstu atsakymą.
Po mistiškojo bevardžio kaimo, plaukusio rausvoje rūko šviesoje, San Pablas neatrodo toks gražus. Tai ant kalvos įsikūręs miestukas su mediniais pastatais ir palei pagrindinę gatvę besidriekiančiais prekystaliais. Jokių Che Guevaros žingsnių per trumpą išvyką į krantą neaptikta, o pakeleiviai apie tokio herojaus viešnagę minėtame miestelyje nieko nežino.
31-oji diena Amazonėje, liepos 20 d. Mėnuo, skverbiantis į Amazonės gilumą, septyni laivai, gabenę mus prieš srovę, keli litrai saldžios braziliškos kavos ir keli kilogramai ryžių su pupelėmis, ir štai mes pasiekėme savo tikslą – didžiausią pasaulyje sausumos keliu nepasiekiamą miestą, įsikūrusį prie Amazonės – Ikitosą. Netoli Ikitoso susilieja dvi upės – Maranonas ir Ukajalis – ir pradeda upę, vardu Amazonė. Aukščiau šios vietos teka vanduo, maitinantis Amazonę, bet vadinamas kitais vardais.
Pirmasis pasivaikščiojimas mieste – lyg šaltas dušas. Per visą mėnesį laivuose nesutikę nė vieno užsieniečio, nustembame pamatę, kad čia turistų daugiau nei vietinių gyventojų. Dauguma jų atskrido kelioms dienoms iš Peru sostinės, kad iš čia jiems suorganizuotų išvyką į džiungles. Kai mūsų paklausia, iš kur mes atvykome į Ikitosą, atsakome: „Atplaukėme laivu nuo Atlanto vandenyno.“ Dažniausiai pašnekovai pasitikslina – kaip nuo Atlanto... Esant Peru, tas vandenynas atrodo taip toli...
Užėjusią į maisto parduotuvę, užkalbina pardavėjas. Sužinojęs, kad esu iš Lietuvos, o ši yra Europos Sąjungoje, pardavėjas pajuokauja: „Gal jums reikia darbuotojų? Mielai emigruočiau.“ Spėju, jis tą sako visiems užsienio „svečiams“.
Pamanau, kad jam tikriausiai nepakenktų kelionė Amazonės upe. Jeigu upė nepagailėtų išbandymų, jis tikriausiai suprastų, kaip myli savo šalį ir joje gyvenančią šeimą, kaip nenori prarasti nė vieno iš jų. Kaip nori spėti išmokti iš savo artimųjų visko, ko šie gali išmokyti, kol dar jie yra šalia. O gal ir ne... Galbūt Amazonė padėtų jam suprasti visiškai kitus dalykus. Juk Amazonė – ne tik visų upių upė, ji tarsi motina kiekvienam suteikia pačią reikalingiausią pamoką.
Keliautojai internete: www.crossroad.lt
