„Asmeniškai aš nedalyvauju jokiose eitynėse. Iki šiol nedalyvavau ir nesiruošiu dalyvauti. <…> Nesveikinu jokių eitynių organizatorių, nežadu sveikinti ir šių“, – sakė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė savo metinėje spaudos konferencijoje apie numatomas gėjų eitynes.
Manau, kad šis atsakymas yra gana nuoširdus ir puikiai atspindi prezidentės vertybes, prioritetus bei gyvenimo filosofiją.
Kai jos rinkimų kampanijos metu klausiau apie darbą aukštojoje partinėje mokykloje jau po 1990 metų kovo 11-osios, gavau atsakymą, kad patriotas yra ne tik tas, kuris gatvėje (suprask – eitynėse ar mitinguose). Parafrazuojant galima pasakyti, kad ir gėjus yra nebūtinai tas, kuris žygiuoja paraduose.
Prezidentė yra sakiusi, kad burokevičininkų šventovės mūruose kariavo savo tylų vidinį karą. Tą pati gali daryti ir tie, kurie neis su vaivorykštės spalvų vėliava.
Mintis čia yra labai paprasta – D. Grybauskaitė nė viename savo gyvenimo etape nepriima rizikingų sprendimų. 1990–1991 metais – geriau palaukti ir pažiūrėti kuo viskas baigsis. Prikandus liežuvį rinktis perspektyvesnę karjeros kryptį. Taip, kad galiausiai pavyksta įtikti ir velioniui komunistų vadui Algirdui Mykolui Brazauskui, ir „gatvinių patriotų“ patriarchui prof. Vytautui Landsbergiui.
Tas pats ir kalbant apie šias eitynes – nežinia, kaip paveiktų reitingus arba europinio istablišmento nuotaikas tiesus pasisakymas prieš ar už, sveikinimas ar ne sveikinimas. Tai geriau tikrai niekur nedalyvauti ir kaip nors kampu prasprūsti pro vertybinių apsisprendimų pinkles. Dabar prezidentė apsiribojo teisinių taisyklių paaiškinimu, galbūt tą patį būtų padariusi ir tuomet, jei būtų tekę kalbėti apie kokios nors Lietuvos laisvės lygos arba Sąjūdžio mitingus. Tokia nuostata prezidentės karjerai ligi šiol nešė sėkmę, tad kam čia ją keisti? Ypač, kai artėja nauji rinkimai.
