Keturiasdešimt aštuonerių metų vyro alkoholizmo istoriją galima būtų vadinti banalia: prasigėrė iš gero gyvenimo.
Puiki alga, aukštos pareigos. Visi nori pataikauti, pavaišinti, bičiuliautis. Ilgainiui atėjo laikas, kai be alkoholio - nė vakaro. Paskui nė dienos, dar vėliau - nė pusdienio.
Galiausiai finalas: vairavo girtas, kliudė dviratininką. Žlugo karjera.
„Tada pradėjau gerti juodai, neišsiblaivydamas. Patekau į ligoninę. Įsiuvo „torpedą“. Po kurio laiko ėmiau eksperimentuoti, kas bus, jei vėl imsiu vartoti alkoholį.
Dar kartą atsidūriau medikų rankose. Žmona pasakė: „arba liaukis, arba skiriamės.“ Nusisuko vaikai, tėvukas, galima sakyti, jau buvo manęs išsižadėjęs. Kaip tik tada, rodos, ir atėjo į pagalbą aukštesnė jėga: per televiziją išgirdau apie anoniminių alkoholikų grupių veiklą.
Parašiau laišką laidos vedėjui. Po kurio laiko namuose sulaukiau Alytaus anoniminės grupės atstovės vizito. Pasišnekėjome, pakvietė lankytis susirinkimuose. Pradžioje lankiau kasdien. Dabar rečiau, tačiau stengiuosi bent du tris kartus per savaitę nueiti“, - pasakojo Rimas (vardas pakeistas).
„Nešk šikną, o protas pats ateis“, - taip jis pasakytų nedrįstantiems kreiptis pagalbos į anoniminių alkoholikų grupę. Jos susirinkime Rimas pirmą kartą suprato, kad jo gyvenimas gali pasikeisti.
Rimas jau penkeri su puse metų blaivas. Kas rytą prašo aukštesnės jėgos paramos. „Prašau nedaug. Kad šiandieną pragyvenčiau blaiviai. Išaušęs rytas bus proga iš naujo susikaupti ir vėl vienintelę dieną išgyventi blaiviai, - aiškino vyras. - Kiti kreipiasi į Dievą. Man sunkiai apsiverčia liežuvis sakyti „Dievas“. Aš vadinu tai aukštesne jėga.“
Anot vyriškio, žinoti, kad esi su savo problema vienas, per sunku. Nepakanka artimųjų ar bičiulių palaikymo, nors tai taip pat svarbu.
Alytiškis gerai žino, kad potraukis alkoholiui gali pasireikšti bet kada. „Suvokiu, kad taip gali atsitikti. Tačiau žinau, kad ligą galiu sutramdyti“, - sakė Rimas. Dabartinis jo darbas susijęs su kelionėmis po Lietuvą. Automobilyje vyriškis nuolat turi visų šalyje veikiančių anoniminių alkoholikų grupių sąrašą.
„Nepraleidžiu progos dalyvauti susirinkime, kai man būnant viename ar kitame mieste, ten renkasi grupė. Su jos nariais dalinuosi savo išgyvenimais, žinau, kad būsiu išklausytas, suprastas. Kalbame apie viską. Kad ir apie tai, dėl ko tą dieną teko nerimauti, pykti ar nervintis. Tai būsenos, iš kurių anksčiau išsivaduodavau išgerdamas taurelę, kitą.
Dabar žinau, kad tokiu atveju svarbu analizuoti save, suvokti, kodėl jaučiuosi blogai, pripažinti savo klaidas, galbūt ko nors atsiprašyti“, - atviravo Rimas.
Jo įsitikinimu, norint išlikti blaiviam, nepakanka negerti: reikia keisti požiūrį į daugelį gyvenimiškų dalykų.
Ramunė ŠEŠTOKIENĖ
