Aš gyvenime turėjau tik vieną norą. Tik vieną tikslą ir nieko daugiau. Sudėliojau į lentynas visus savo jausmus ir troškimus. Bet viena lentynėlė, ten aukštai, aukštai, vis dar buvo tuščia... Ji jau senai voratinkliais apkarus, kaip mana širdis buvo į ledą sušalus.
O dabar visos tos dainos skamba kitaip. Tie patys žodžiai, kurių aš negirdėjau... Tai buvo... net nežinau, kažkas tokio, ką pats pajust turi ir nesu tikras, kad net tada tu mane suprast gali. Protu to nesuvoksi, o širdimi kito jausmų – nesuprasi. Pamėgink įsijausti, pamiršk visas abejones ir baime pravirkti, kai skaitysi mane. Nebijok pasiduoti jauduliui ir tam jausmui, kurio aš iki šiol pamiršti negaliu.
Kai paklausiau jos: „Kodėl aš?“ – „Tu buvai kitoks“ – atsakė ji ir tyliai, tyliai atsiduso. Jei ji manęs paklaustu to paties, atsakyčiau: „Tu buvai kitokia...“ – pažvelgčiau į jos akis ir drebančiu balsu: „Myliu Tave. (pridėčiau savo ranką prie jos širdies) Tiesiog myliu, nes tu kitokia.“
Mūsų pirmas pasimatymas... Ji vilkėjo raudona suknute, ji... nuostabu. Aplink mus bangos, gaivus, lengvas vėjelis. Aš žvelgiu į ją. Jaudinuosi, nes jaučiau, kad jau laikas tai padaryti. Paimu jos rankutes į savo delnus, švelniai suspaudžiu viena į kitą, pridedu prie savo drebančių lūpų ir jas pabučiuoju.
Vėl ir vėl, nužvelgiu ją visa, nuo dailių pėdučiu iki vėjo kedenančiu plaukų. Jau atrodo ištarsiu tai dėl ko čia mes esame, bet staiga akį patraukia nedidelis būrys žmonių tolimais už mus – jie visi nutilo, girdžiu tik dūžtančias bangas ir tą gaivinantį vėją, spengiančią tylą – visi iki vieno tyli, žiūri... lyg žinodami kas bus. Likau tik aš su savo mintimis. Aš sukaupiu paskutine drąsą, kas dar liko manyje... Man širdis jau tuoj išlips ir pradės rėkti: „Nagi sakyk, padaryk tai!“
Tiek daug ruošiausi pasakyti, bet iš viso to man liko tik: ašarą mano akyse ir pravertos, susijaudinusios lūpos ištarė: „Mažyte, ar būsi mano mergina?“
Jos rankutės išrūko iš mano rankų ir stipriai apkabino mane, kurį laiką tylėjo ir atsitraukusi kelias mažytes pėdutes atsakė: „Taip... Būsiu aš tavo mergina. O tu? O tu busi mano vaikinas?“
Lydimi tos grupelės šūksnių ir plojimų mudu pasibučiavome... Tai buvo... to nepajusi, gali tik išgyventi. O tai patirti buvo lemta tik man.
Arvydas
Apie konkursą galite sužinoti čia! Jis dar tęsiasi!
