Savo 1931 metų knygoje „Džiunglių keliai“ amerikiečių nuotykių ieškotojas ir žurnalistas Williamas Buehleris Seabrookas pateikė kol kas detaliausią žmogienos skonio aprašymą. Jis pastebėjo, kad žalia žmogiena panaši į jautieną, tačiau šiek tiek mažiau raudona, su išblyškusio geltonumo riebalais. Pakepinta žmogiena tampa pilkšva, panaši į ėrieną ar veršieną, ir kvepia kaip pagaminta jautiena. Kalbant apie skonį, rašo W. Seabrookas, „ji yra labai panaši į gerą veršieną“. Pasak jo, nuo veršienos jos neatskirtų joks eilinis, normalaus jautrumo žmogus.
Yra priežasčių kvestionuoti W. Seabrooko aprašymus. Jis keliavo į vakarų Afriką, kad iš arti galėtų pažvelgti į Guero žmonių praktikuojamą kanibalizmą, tačiau vėliau jis prisipažino, kad gentainiai juo nepasitikėjo, todėl taip jo ir neprisileido. Savo autobiografijoje jis teigia, kad gavo ligoninėje mirusio žmogaus kūną Prancūzijoje ir jį iškepė. Tad jo patirtis su žmogiena yra susijusi ne su kelione į Vakarų Afriką, o su Paryžiumi.
Nepaisant šio keblumo, W. Seabrooko aprašymas išlieka naudingiausias. Dauguma kitų žmogienos skonio aprašymų atkeliauja iš bepročių – serijinio žudiko Karlo Denke's ar vokiečių žudiko Armino Meiweso, tad jie yra nepatikimi. Daugelis kitų – migloti ir prieštaringi. Dažniausiai pasitaikantis ir nestebinantis faktas yra tas, kad vaikų mėsa yra švelnesnė už suaugusiųjų. Yra tvirtinimų, kad kūdikių dar švelnesnė, o pagal skonį primena žuvį. Be to, kanibalai antropologams yra pasakoję, kad žmogiena yra saldi, karti, švelni, kieta ir riebalinga. Esą šios savybės priklauso nuo paruošimo būdo. Pavyzdžiui, keletas genčių valgo žmogieną tik po to, kai ji šiek tiek supūva. Tačiau tarp paruošimo būdų dominuoja kepimas, kai mėsa pagardinama pipirais ar kitais žalumynais. Azandų gentis Centrinėje Afrikoje taip pat nupjauna nuo mėsos riebalus, kad vėliau galėtų panaudoti deglams. Sumatros kanibalai žmogieną pagardina druska ir citrinomis.
Per pastarąsias savaites išgarsėję kanibalai pasirinko skirtingas kūno dalis. Rudy Eugene'as, Floridos kanibalas, valgė žmogaus veidą. Švedijos kanibalas apsiribojo tik lūpomis, o Tokijo iškrypėlis pagamino genitalijas. Kanibalų gentys taip pat renkasi skirtingai. W. Seabrooko aprašyti Vakarų Afrikos kanibalai pasirinkdavo nugarinę, užpakalį ir delnus, kurie buvo laikomi ypatingai švelniais. Jie taip pat valgė ir vidinius žmonių organus, tačiau laikė juos nieko nesiskiriančiais nuo gyvūnų organų. Kanibalai 19 amžiaus Fidžije valgydavo širdį, šlaunis ir viršutines rankų dalis. Kitos gentys mėgdavo valgyti didžiuliame karštyje kaitintas moteriškas krūtis. Tuo tarpu ritualinius kanibalus labiau domina simbolinė žmogaus kūno dalių reikšmė, pavyzdžiui, buvo manoma, kad drąsaus kario širdies suvalgymas perduoda jo savybes.
