Kaip sako pati Audrė, faktas, kad laida gyvuoja tiek metų, įrodo viena – ji išties yra efektyvi. Neverta stebėtis, kad po to, kai laidoje pasirodo daugeliui žiūrovų artima istorija, netyla skambučiai su prašymu padėti ir kitiems.
„Dažniausiai žmonės kreipiasi visiškai praradę bet kokią viltį, o kartais tiesiog norėdami pasidalinti savo patirtimi. Kartais situacijos grąžinti atgal jau nebeįmanoma, tačiau yra pilietiškų žmonių, kurie nori kalbėti viešai dėl vienintelės priežasties. Galbūt po jų pasakojimo kažkas kitas atpažinęs ir jo gyvenime vykstančius panašius dalykus, pasidarys išvadas ir į tokią pat beprotišką situaciją nebeįklius“, – sako A. Kudabienė.
Nukentėjusieji į laidos komandą kreipiasi dėl įvairiausių priežasčių. O pastarąjį pusmetį ypač dažnai žmonės skambina įkliuvę į sukčiavimo pinkles. Tai – nugvelbtas turtas, prarasti pinigai.
„Tačiau pasitaiko ir kuriozų – vienas iš tokių nutiko moteriai, kuriai, tarp kaimynų vykusio konflikto metu, buvo įspirta į užpakalį. Net 2 metus ji praleido teismuose ir advokatų padedama bandė įrodyti, kad tai yra tai, kas ir taip akivaizdu – smurtas. Tau spiria taip, kad tu nukrenti (yra tą įrodanti vaizdo medžiaga), bet byla vis tiek nutraukiama.
Iš pradžių nė negalėjau patikėti šia istorija, todėl paprašiau moters atsiųsti visus pareigūnų sprendimus. Tiesą sakant, tokių komiškų tekstų dar nebuvau skaičiusi! Kodėl bylą nagrinėjusiems teisėsaugos atstovams galėjo pasirodyti, kad tai nebuvo smurtas? Neva, nebuvo sukeltas skausmas? O kaip gali neskaudėti, jei žmogui yra spiriama? Dėl ko, jei tau sutrenkė, išties reikia įrodinėti, kad tikrai skaudėjo?“ – stebisi A. Kudabienė.
Visgi šis atvejis, kaip ir daugelis kitų, įrodo, kad net tuomet, kai atrodo, kad teisybė yra užšaldyta tarsi vanduo Šiaurės ašigalyje, žmonės nenuleidžia rankų ir kreipiasi į laidos „Prieš srovę“ komandą.
„Žmogui reikia milžiniškos drąsos kreiptis viešumo pagalbos. Kai tavimi nebetiki net artima aplinka, ir sako „ko tu drumsti vandenį, ko ieškai, juk nieko nerasi“, kai teisėsaugos sargai tau atsuka nugarą, retas, kuris nenuleidžia rankų.
Beje, po minėto reportažo laidoje, teisminis procesas buvo atnaujintas. Kuo jis baigsis, nespėliosiu. Bet jaučiu, kad su viešumu ir šįkart teisingumo bus daugiau“, – prideda A. Kudabienė.
Būtent todėl kartu su savo komanda Audrė istorijas laidoms renkasi ne pagal temas, o pagal neteisybės kiekį. „Ten, kur yra daugiausiai neteisybės, labiausiai užverda kraujas. Žinoma, taip tikriausiai yra kiekvienam žmogui, tačiau mane, kaip žurnalistę, šis dalykas ir profesine prasme skatina mobilizuoti visas įmanomas pajėgas ir dirbti dar daugiau. Ir viskas dėl to, kad būtų daugiau vilties, ir mūsų pasaulis taptų bent kiek šviesesnis“, – sako ji.
Tačiau tam, kad istorija iš tiesų išvystų dienos šviesą, reikalinga ne tik nukentėjusiųjų drąsa kalbėti viešai, bet ir velniškas žurnalistų užsispyrimas. Audrė džiaugiasi, jog daugelį metų turi radusi būtent tokią komandą.
„Vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Tokios komandos linkėčiau visiems – jei vienam nusvyra rankos, atsiranda dar trys pakeltos. Dėl to nejaučiame ir nuovargio, nors darbo būna išties daug. Palyginimui – savaitgaliai šiame darbe neegzistuoja. Filmavimai gali būti suplanuoti bet kada, nes jei atsitiko bėda, reikia važiuoti čia ir dabar“, – sako ji.
Kaip pastebi žinoma žurnalistė, senbuviai šioje komandoje visuomet saugo savo poziciją, tačiau ateina ir naujų žmonių.
„Mūsų komandoje niekas neskaičiuoja savo laisvalaikio ar darbo valandų. Taip ilgai neištversi, jei darbas nepatiks. Manau, jog pagrindinis dalykas, kuris mus vienija, yra tas pats – tu turi neapsimetinėti, kad dirbi, o iš tiesų norėti dirbti. Nėra taip, kad grįžęs namo ar atostogaudamas pradėsi gyventi savo gyvenimą. Šis darbas ir yra tavo gyvenimas“, – šypteli ji.
Daugeliui galėtų pasirodyti, kad didžiausias tokių savo darbui atsidavusių žurnalistų siekis yra išspręsti mįslę, kurios išspręsti negali niekas kitas. Tačiau Audrė tikina, kad į priekį veda ne tai – jai svarbiausia, kad viskas stotų į savas vietas. Juk mūsų gyvenimas per brangus, kad nevilties ir liūdesio būtų šitiek daug, tiesa?
„Siekiame, kad tai, kas yra nusikaltimas, būtų taip ir įvardijama. Vagystė – vagyste, sukčiavimas – sukčiavimu. Ir nesvarbu, kokio statuso ar kokias pažintis turintis veikėjas taip pasielgė. Visa tai turi būti išsiaiškinta, įvardinta, o žmogus, kuris tą padarė, turi jausti pasekmes. Dėl to mes ir esame visuomenė – ginantys vieni kitus, jautrūs ir mylintys. Sakysite, per daug idealistiška? Bet norisi, kad tokio jausmo būtų kuo daugiau“, – sako žurnalistė.
O vilties įkvepia ne tik gera skausmingų istorijų baigtis. Vilties gali įkvėpti ir kiti „Prieš sroves“ laidoje kartais pasitaikantys reportažai, kuriuos būtų galima priskirti gyvenimo būdo rubrikai.
„Čia mes kalbiname įdomius, neįprastus žmones, arba tuos, kurių gyvenimuose įvyko neįtikėtinų, gal skaudžių, bet neįkainojamą patirtį suteikusių, o gal nepaprastai smagių dalykų, kuriais norisi dalintis. Laidoje kalbame ne tik apie neteisybę ar sunkius dalykus – kalbame ir apie tuos, kurie gyvenimą daro gražesnį“, – šypsosi A. Kudabienė.
Laida „Prieš srovę“ – nuo rugsėjo 13 d., antradieniais, 20 val. per TV3!
