Akių tamsą išsklaidė optimizmas

De­vy­nio­lik­me­tė Šiau­lių uni­ver­si­te­to pir­ma­kur­sė Ra­min­ta Stan­ke­vi­čiū­tė nuo gi­mi­mo vi­siš­kai ne­ma­to, bet žo­džio „neį­ga­li“ net ne­var­to­ja.

Mer­gi­ną į pa­skai­tas ly­di ma­ma Alma, ku­ri Brai­lio raš­tu at­spaus­di­na pa­skai­toms rei­ka­lin­gą me­džia­gą. Bū­tų ge­rai, kad uni­ver­si­te­tas tu­rė­tų spe­cia­lų dar­buo­to­ją, ga­lin­tį asis­tuo­ti neį­ga­lia­m stu­den­tui. Kol taip nė­ra, ma­ma duk­rai pa­de­da siek­ti ang­lų kal­bos spe­cia­lis­to dip­lo­mo.

Ra­min­ta atei­ty­je no­rė­tų dirb­ti ver­tė­ja na­muo­se, nes pri­si­pa­žįs­ta gat­vė­je be tvir­tos ma­mos Al­mos ran­kos be­si­jau­čian­ti ne­drą­siai.(Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.) (nuotr. Balsas.lt)

„Kai ne­si vie­nas, tai su­tei­kia jė­gų“

Gat­vė­je Ra­min­ta tarp sa­vo am­žiaus mer­gi­nų iš­si­ski­ria ne­bent tam­ses­niais aki­nių stik­lais ir tuo, kad ei­na įsi­ka­bi­nu­si ma­mai į ran­ką. „Ji jau­čia­si taip drą­siai, kad kai kas ir ati­džiau pa­žiū­ri: ar tik­rai ji nie­ko ne­ma­to?“ – apie įdė­mes­nius žvilgs­nius pa­sa­ko­ja Ra­min­tos ma­ma A. Stan­ke­vi­čie­nė. Ji džiau­gia­si, kad duk­rai taip pui­kiai se­ka­si. „Neį­ga­lus“ skam­ba gra­žiau nei anks­čiau var­to­tas „in­va­li­das“, bet aš pra­lei­džiu tą žo­dį pro au­sis. Duk­ra man – ne to­kia“, – sa­ko ma­ma.

Mo­te­ris pri­si­me­na ne­ri­mo ku­pi­nus pir­mus Ra­min­tos gy­ve­ni­mo me­tus, kai iš­gir­do duk­ters diag­no­zę – neiš­ne­šio­tų nau­ja­gi­mių re­ti­no­pa­ti­ja. „Da­bar to­kie ma­žy­liai iki 6 mė­ne­sių ope­ruo­ja­mi ir gy­do­mi, o tais lai­kais, kai gi­mė Ra­min­ta, to­kių ga­li­my­bių ne­bu­vo“, – ap­gai­les­tau­ja ma­ma.

A. Stan­ke­vi­čie­nė tu­ri ir dau­giau dėl ko ap­gai­les­tau­ti: ap­lai­dūs gy­dy­to­jai be­veik pus­me­tį ne­pas­te­bė­jo, kad mer­gai­tės akys į nie­ką ne­rea­guo­ja ir tik tė­vams su­si­rū­pi­nus, paaiš­kė­jo bai­si tie­sa.

Ne­su­lau­ku­sią nė me­tu­kų Ra­min­tą tė­vai dar ve­žė į Mask­vą, su­ži­no­ję, kad ten to­kie ma­žy­liai ne­va ope­ruo­ja­mi. Ke­lio­nė ne­da­vė lauk­tų re­zul­ta­tų, ta­čiau vis dėl­to bu­vo nau­din­ga. „Su­si­ti­ko­me dau­giau tė­vų, ku­rių vai­kus iš­ti­ko to­kia ne­gan­da, kaip ir mus. Kai ne­si vie­nas, tai su­tei­kia jė­gų“, – sa­ko A. Stan­ke­vi­čie­nė.

Neį­ga­lūs vai­kai gąs­di­no tė­vus

Ra­min­ta bu­vo vie­na iš pir­mų­jų moks­lei­vių Lie­tu­vo­je, pra­dė­ju­si mo­ky­tis bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­je pa­gal in­teg­ruo­tą pro­gra­mą su svei­kais vai­kais. Ga­bi mer­gai­tė iš kar­to bu­vo priim­ta į ant­rą Va­la­kė­lių pa­grin­di­nės mo­kyk­los (Pas­va­lio ra­jo­ne) kla­sę, jai ne­rei­kė­jo spe­cia­liai va­ži­nė­ti į Vil­nių.

Vie­nin­te­lis Ra­min­tos iš­skir­ti­nu­mas – ki­to­kios prie­mo­nės, ku­rių jai rei­kė­jo ir te­be­rei­kia moks­lams. Ma­ma ir duk­ra džiau­gia­si, kad yra stu­di­joms rei­ka­lin­gų va­do­vė­lių brai­lio raš­tu. Mo­kyk­lo­je jų trū­ko. Bend­ra­kur­siai jau pri­pra­to prie Ra­min­tos me­cha­ni­nės brai­lio raš­to ma­ši­nė­lės skre­be­ni­mo.

Skep­tiš­ku­mo mo­kyk­lo­je, anot Ra­min­tos ma­mos, bu­vo dau­giau jau­čia­ma iš tė­vų, o ne iš vai­kų. Į ne­di­de­lę, maž­daug 100 moks­lei­vių mo­kyk­lą, su­vež­da­vo neį­ga­lius vi­so Pas­va­lio ra­jo­no vai­kus. „Gir­dė­jau, kad bu­vo at­ve­jų, kai tė­vai svei­kus vai­kus iš šios mo­kyk­los per­ve­dė į ki­tas mies­to mo­kyk­las. Ne­ži­nau, kuo juos gąs­di­no tie 13 neį­ga­lių vai­kų, ku­rie ją lan­kė“, – ir da­bar ne­sup­ran­ta ma­ma. „Gal bi­jo­jo pro­ti­nę ne­ga­lią tu­rin­čių vai­kų?“ – svars­to Ra­min­ta.

„Mū­sų tai ne­pa­lie­tė, Ra­min­ta to­liau ge­rai mo­kė­si, dar aš­tuo­ne­rius me­tus lan­kė mu­zi­kos mo­kyk­lą, kur mo­kė­si skam­bin­ti for­te­pi­jo­nu“, – šyp­so­si ma­ma Al­ma.

Uni­ver­si­te­te kar­tais jau­čia­si ne­pa­to­giai

Dar bū­da­ma de­šim­to­ke, Ra­min­ta ap­si­spren­dė stu­di­juo­ti ang­lų kal­bą. Į ang­lų fi­lo­lo­gi­ją Šiau­liuo­se sto­jo, nes mies­tas – ar­čiau na­mų, be to, yra ma­žes­nis, jau­kes­nis ir tuo jai pa­to­ges­nis, nei, pa­vyz­džiui, Vil­nius, ku­ria­me stu­di­juo­ja se­suo. Be to, mer­gi­na gir­dė­jo, kad čia stu­di­jos pri­tai­ky­tos neį­ga­lie­siems. Tie­sa, vė­liau paaiš­kė­jo, kad dau­ge­lio da­ly­kų čia dar trūks­ta.

A. Stan­ke­vi­čie­nė pa­sa­ko­ja, kad uni­ver­si­te­to laip­ti­nė­se ant tu­rėk­lų pra­vers­tų brai­lio raš­tu iš­brai­žy­tos ati­tin­ka­mo aukš­to žy­mos. „Ta­čiau, kai toks ne­di­de­lis uni­ver­si­te­tas, ypač ma­no Hu­ma­ni­ta­ri­nis fa­kul­te­tas ir taip ga­na grei­tai vis­ką įsi­mi­niau“, – sa­ko prie ne­pa­to­gu­mų pri­si­tai­kiu­si Ra­min­ta.

Ke­tu­rias die­nas per sa­vai­tę Šiau­liuo­se su duk­ra bū­na ir ma­ma. „To­dėl nie­kur ne­dir­bu“, – pri­si­pa­žįs­ta mo­te­ris, Pas­va­lio Pet­ro Vi­lei­šio gim­na­zi­jo­je, ku­rią bai­gė duk­ra, dir­bu­si mokytoja–padėjėja. „Kaip tai ne­dir­bi, ma­ma? Tu nuo­lat dir­bi“, – ma­mą pa­tai­so duk­ra. Iš tie­sų ji ruo­šia duk­rai stu­di­joms rei­kia­mą me­džia­gą.

Mo­ters ma­ny­mu, to­kio žmo­gaus eta­to rei­kė­tų ir Šiau­lių uni­ver­si­te­te. Da­bar ji ne­sma­giai jau­čia­si, pa­vyz­džiui, prieš pat pa­skai­tą gau­da­ma iš dės­ty­to­jų tes­tą, ku­rį Ra­min­tai pa­ti at­spaus­di­na brai­lio raš­tu. Tai da­ran­tis apa­ra­tas nė­ra vi­sa­ga­lis, be­veik kiek­vie­na­me la­pe pri­da­ro klai­dų.

„Be to, aš – ma­ma, ne­jau­ku prieš Ra­min­tos bend­ra­kur­sius, gal jie ir pa­gal­vo­ja, kad aš pa­žiū­riu tuos tes­tus, gal dėl to ir moks­lai jai ge­riau se­ka­si. No­rė­tų­si, kad vis­kas vyk­tų ob­jek­ty­viau, kad bū­tų pa­ša­li­nis žmo­gus, ku­ris ruoš­tų to­kią me­džia­gą, kad uni­ver­si­te­tas tu­rė­tų apa­ra­tą, per­spaus­di­nan­tį įpras­tus teks­tus brai­lio raš­tu. Nė­ra mums su Ra­min­ta truk­dan­čių da­ly­kų, bet yra da­ly­kų, ver­čian­čių mus kar­tais jaus­tis ne­pa­to­giai“, – aiš­ki­na ma­ma.

Spe­cia­lie­siems po­rei­kiams – pa­pil­do­mos iš­lai­dos

Vie­nas mums įpras­to teks­to la­pas brai­lio raš­tu virs­ta 5–6 la­pais. A. Stan­ke­vi­čie­nė džiau­gia­si, kad apa­ra­tą, pa­ver­čian­ti įpras­tą teks­tą brai­lio raš­tu ge­ra­no­riš­kai joms pa­sko­li­no Lie­tu­vos ak­lų­jų ir silp­na­re­gių są­jun­gos Pa­ne­vė­žio sky­rius, ta­čiau po­pie­rių rei­kia pirk­ti.

Mo­kyk­lo­je la­pus duo­da­vo kaip spe­cia­lią­sias prie­mo­nes, me­tams – dvi pa­kuo­tes, maž­daug 250 la­pų. „Da­bar tiek su­nau­do­ja­me per sa­vai­tę, o vie­nos pa­kuo­tės kai­na – apie 50 li­tų“, – skai­čiuo­ja mo­te­ris.

Spe­cia­lie­siems po­rei­kiams kas mė­ne­sį neį­ga­lie­siems skir­ta 180 li­tų. „Tuos pi­ni­gus da­bar va­di­na­me – „po­pie­riui“, nors jų tik­rai neuž­ten­ka“, – sa­ko ma­ma. Ir tuoj šyp­so­si: „Ta­čiau, kai vai­kas no­ri mo­ky­tis – ne­bes­kai­čiuo­ji. Moks­las nė­ra vi­sas gy­ve­ni­mas, kaž­ka­da jis baig­sis, vi­si tė­vai in­ves­tuo­ja į vai­kus“.

Ma­ma džiau­gia­si, kad šei­mą iš­lai­ky­ti už­ten­ka vy­ro už­dar­bio. Sti­pen­di­jos vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mo­je vie­to­je stu­di­juo­jan­ti mer­gi­na ne­gau­na. Ma­žiau­siai – 130 li­tų sti­pen­di­jai rei­kė­tų 9,8 pa­žy­mių vi­dur­kio, jos – „tik“ 9,3.

Bu­tą Šiau­liuo­se pa­sva­liš­kės nuo­mo­ja­si mies­to cent­re, ar­čiau Ra­min­tos fa­kul­te­to. O tai šei­mos biu­dže­tui – dar vie­nos ne­men­kos pa­pil­do­mos iš­lai­dos. Ra­min­ta bu­vo ga­vu­si bend­ra­bu­tį, bet duk­ra su ma­ma ten gy­ven­ti nė­jo, nes ne­ri­ma­vo, kad jų apa­ra­tų gar­sai truk­dys ap­lin­ki­niams.

Ieš­ko bū­dų tau­py­ti ir pri­si­tai­ky­ti

Na­mo ir iš na­mų Al­ma su Ra­min­ta va­žiuo­ja au­to­bu­su. Nau­do­ja­si neį­ga­lių­jų pa­žy­mė­ji­mu, pa­de­dan­čiu pa­deng­ti 80 pro­cen­tų ke­lio­nės iš­lai­dų. „Už abi su­mo­ka­me 7 li­tus, nes aš va­žiuo­ju, kaip ly­din­tis as­muo“, – aiš­ki­na mo­te­ris.

Na­mų ap­lin­ka – pri­tai­ky­ta Ra­min­tai. „Čia jau bal­dų daž­nai ne­pas­tum­dy­si“, – šyp­te­li ma­ma. Ant dra­bu­žių už­dė­ti spe­cia­lūs žy­mek­liai, pa­de­dan­tys juos at­skir­ti, pa­vyz­džiui, ant ko­ji­nių, kad už­si­dė­tum tos pa­čios po­ros, o ne skir­tin­gas.

Spe­cia­lus prie­tai­sas, jį pri­dė­jus prie dra­bu­žio, pa­sa­ko jo spal­vą. Ra­min­ta taip pat tu­ri „kal­ban­tį“ ter­mo­met­rą.

Anks­čiau, kad ne­pra­pil­tų skys­čio per kraš­tus, į puo­de­lį mer­gi­na merk­da­vo pirš­tą, da­bar nau­do­ja vib­ra­ci­nį skys­čio ly­gio in­di­ka­to­rių.

Ne­pa­to­gu­mų vis dar gau­su kiek­vie­no­je gat­vė­je ir ša­li­gat­viuo­se, ku­rių vien grin­di­nys – toks ne­ly­gus, kad ne­ma­tan­tis žmo­gus ga­li par­griū­ti kiek­vie­na­me žings­ny­je. Par­duo­tu­vė­se trūks­ta pa­slau­gių kon­sul­tan­tų, ga­lin­čių pa­dė­ti iš­si­rink­ti pre­kes. Ge­riau­sia kon­sul­tan­te ir pa­dė­jė­ja vi­sais klau­si­mais ir vi­so­se si­tua­ci­jo­se Ra­min­tai vis dar lie­ka ma­ma.

Marina VISOCKIENĖ