Apie tai laidoje diskutavo Vilniaus universiteto istorikas, docentas Algirdas Jakubčionis ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiasis istorikas, Lietuvos istoriją populiarinančių straipsnių autorius, humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Vyšniauskas.
Kodėl Vakarų valstybės leido Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims likti Sovietų Sąjungos sudėtyje, nors žinojo apie jų okupaciją?
Algirdas Jakubčionis: Galbūt reikėtų pradėti šiek tiek iš toli. Sovietų Sąjungos valstybiniame mentalitete egzistavo nuostata, kad reikia atkurti Rusiją buvusiose sienose, t. y. teritorijoje, kurią ji turėjo iki Pirmojo pasaulinio karo, iki 1914 metų.
Stalinas šią idėją pradėjo įgyvendinti. Kadangi Europoje tuo metu buvo dvi agresyvios valstybės – Sovietų Sąjunga ir Vokietija, jos susitarė dalytis Europos šalis.
Pagal jau minėtą Molotovo–Ribentropo paktą Lietuva, Latvija ir Estija atiteko Sovietų Sąjungai. Jai taip pat atiteko dalis Lenkijos, o vėliau buvo numatyta ir Besarabija – rytinė Rumunijos dalis.
Kitaip tariant, prasidėjo Europos dalijimas, kol kas dar tik popieriuje.
Kodėl Stalinas ir Hitleris susitarė?
Kaip atrodė jų sprendimas pasidalinti Europą? Ar jie iš anksto žinojo, kad kariaus, laimės ir kad pasaulis į jų veiksmus nereaguos?
Algirdas Jakubčionis: Dar viena replika: Stalinas alaus negėrė, gėrė konjaką, degtinę ir vyną.
O kalbant apie jų apmąstymus, kaip pasidalyti Europą, situacija gana paprasta. Po Pirmojo pasaulinio karo Vakarų Europoje vyravo nuostata, kad žmonija nebegali dar kartą kariauti. Karas buvo toks baisus, kad niekas nenorėjo kartoti praeities klaidų.
Šios pacifistinės nuotaikos Vakarų Europoje buvo labai stiprios. Niekas rimtai nemanė, kad gali prasidėti naujas karas. Agresyvios valstybės tuo pasinaudojo, o Vakarai tikėjo, kad viskas išliks taip, kaip buvo. Pagrindinis Vakarų tikslas buvo išlaikyti taiką bet kokia kaina. Dėl to buvo pradėta dalytis ir Čekoslovakija.
Kai Hitleris pareikalavo jos teritorijų, buvo pasirašytas Miuncheno susitarimas, pagal kurį dalis Čekoslovakijos atiteko Vokietijai. Anglijos ministras pirmininkas Nevilis Čemberlenas, grįžęs į Londoną, pareiškė, kad parvežė taiką Europai.
Tai buvo taikos siekis bet kokiomis sąlygomis, net Čekoslovakijos teritorinio vientisumo sąskaita. Šiuo Vakarų požiūriu pasinaudojo ir Sovietų Sąjunga, ir Vokietija.
Kodėl Stalinas nenusprendė pasiimti visos Lenkijos? Kodėl jos dalį atidavė Vokietijai?
Algirdas Jakubčionis: 1938–1939 metais Stalinas pradėjo ieškoti naujų užsienio politikos krypčių. Jis teigė nusivylęs Vakarų demokratijomis ir Vakarų šalimis, todėl nusprendė ieškoti naujų partnerių.
Hitleris tai suprato ir 1939 metų pradžioje atsigręžė į Sovietų Sąjungą kaip į valstybę, su kuria galima derėtis ir dalytis teritorijomis. Praėjo vos pusmetis ir nuo svarstymų apie galimą susitarimą pereita prie realių Europos dalybų.
Rusijos imperijos atkūrimo siekis
Kaip Hitleris vertino kitas šalis, kurios vėliau tapo socialistinėmis ir kokiu principu jos buvo dalijamos?
Algirdas Jakubčionis: Pirmasis principas – teritorijos, kurios anksčiau priklausė Rusijos imperijai. Jai autonomijos teisėmis priklausė Suomija, visos Baltijos valstybės, Lenkija ir Besarabija.
Vadinasi, principas gana paprastas: šios teritorijos turi vėl tapti Rusijos dalimi, o vėliau bus žiūrima, kas toliau.
Prieš maždaug penkioliką metų Lietuvos televizijoje rodytame reportaže iš Vladimiro Putino kabineto virš jo buvo Petro I portretas. Ką tai reiškia? Petras I buvo imperatorius, todėl kyla klausimas, ar Putinas siekė būti panašus į jį, atkurti imperinę galią.
Rusijos politiniame mentalitete kartojasi ta pati nuostata – reikia susigrąžinti tai, ką jau turėjome. Tos teritorijos vėl turi būti mūsų.
Baltijos šalių likimas buvo nulemtas dar karo metu
Koks buvo Vakarų valstybių požiūris į Baltijos šalių okupaciją?
Algirdas Jakubčionis: Yra kiekvienos valstybės interesai. Didžioji Britanija iš tiesų kentėjo nuo vokiečių karinės aviacijos, todėl, kai Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, britai tam tikra prasme atsikvėpė.
Tą patį sekmadienį Čerčilis per BBC radiją pasakė kalbą. Jis teigė užjaučiantis Sovietų Sąjungą, matantis degančius miestus ir žadėjo Anglijos pagalbą viskuo, kuo įmanoma. Interesas buvo aiškus – Vokietija mažiau kenks Didžiajai Britanijai, nes bus užsiėmusi karu su Sovietų Sąjunga.
1941 metų gruodį Anglijos užsienio reikalų ministras Antonis Edenas atvyko į Maskvą. Stalinas pirmą kartą pareiškė, kad abi šalys palaiko santykius, prekiauja, bendradarbiauja karinėje srityje ir taip toliau, tačiau Didžioji Britanija nepripažįsta Sovietų Sąjungos vakarinių sienų.
Edenas atsakė: „Aš neįgaliotas. Šį klausimą reikia spręsti Vyriausybėje.“
1942 metų pradžioje Anglijos ministrų kabinetas svarstė šį klausimą, buvo nuspręsta sutikti su esamais pokyčiais.
Čerčilis maždaug taip paaiškino sprendimą: dėl mūsų interesų dabartiniame kare ir dėl įtakos išsaugojimo Europoje po Antrojo pasaulinio karo reikia sutikti su Sovietų Sąjungos reikalavimais. Būdamas cinikas, jis pridūrė: „Jungtinės Amerikos Valstijos, nepaisant visko, ką sakys ir darys, bus priverstos susitaikyti su šiuo faktu taip pat.“
Taigi 1942 metų pradžioje Baltijos šalių likimas iš esmės buvo nulemtas.
Kodėl Amerika, turėdama tokią galią, vis dėlto sutiko su Sovietų Sąjungos reikalavimais?
Algirdas Jakubčionis: Vienas iš aspektų susijęs su Lenkija. Didžioji Britanija darė spaudimą Lenkijai, todėl ji buvo priversta atkurti diplomatinius santykius su Sovietų Sąjunga, kuriuos nutraukė po sovietų įsiveržimo į šalį.
1943 metais Teherane susitiko sąjungininkų lyderiai. Kadangi Didžioji Britanija šį klausimą jau buvo išsprendusi su Sovietų Sąjunga, Stalinas pradėjo kalbėtis su Amerikos prezidentu Ruzveltu. Jis pasiūlė, kad šiose teritorijose galbūt reikėtų organizuoti referendumus, kuriuose gyventojai spręstų, ar nori priklausyti Sovietų Sąjungai.
Stalinas paklausė, ar referendumų metu dalyvaus užsienio šalių stebėtojai. Ruzveltas atsakė, kad jų nebus. Tada Stalinas pareiškė, kad referendumą galima surengti ne vieną kartą.
Vėliau Sovietų Sąjunga falsifikavo rinkimų duomenis: paskelbė, kad rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 90 proc. gyventojų, o 99 proc. balsavo už.
Taigi 1943 metų pabaigoje Jungtinės Amerikos Valstijos iš esmės sutiko. Kodėl? Karas dar nesibaigė, o Amerika intensyviai kariavo su Japonija. Buvo pradėta tartis, kad Sovietų Sąjunga turėtų įsitraukti į karą prieš Japoniją.
Galutiniai sprendimai buvo priimti Jaltos ir Potsdamo konferencijose. Amerika buvo suinteresuota Sovietų Sąjungos įsitraukimu į karą prieš Japoniją. Amerikiečiai apskaičiavo galimus žmonių ir technikos nuostolius bei okupacinės kariuomenės išlaikymo išlaidas.
Buvo padaryta išvada, kad Sovietų Sąjungos dalyvavimas kare prieš Japoniją yra būtinas.
Sovietų Sąjunga Rytų Europoje įsitvirtino
Kaip Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo įsitvirtino Rytų ir Vidurio Europoje, nors santykiai su Vakarais atšalo?
Algirdas Jakubčionis: Visos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, kurias okupavo Sovietų Sąjunga, buvo susijusios su Vakarais sudarytais susitarimais. Juose buvo numatyta, kad Sovietų Sąjunga įves okupacinį režimą ir valdys šias šalis, pripažįstant tai visiems sąjungininkams. Pasibaigus karui, visa tai turėjo būti peržiūrėta.
Tačiau Sovietų Sąjunga nieko neperžiūrėjo. Ji šias valstybes sovietizavo, įtvirtino komunistų partijas ir savo valdžią. Būtent tai tapo viena iš Šaltojo karo priežasčių.
Ar Vakarai tiesiog žiūrėjo ir nieko nedarė?
Algirdas Jakubčionis: Vienintelė išimtis buvo Vokietija. Ji buvo padalyta į Rytų ir Vakarų okupacines zonas, o Berlynas į keturias okupacines zonas. Visos kitos valstybės buvo tvarkomos kitaip.
Jugoslavijos lyderis Josipas Brozas Tito bendradarbiavo su Sovietų Sąjunga, tačiau bandė vykdyti savarankiškesnę politiką. 1949 metais jis buvo pasmerktas Sovietų Sąjungos.
Iš esmės Baltijos šalių likimas buvo nulemtas būtent taip. Pradėjus kilti Šaltajam karui, Vakarai sunerimo dėl naujų Sovietų Sąjungos agresyvių užmojų.
Sovietų Sąjunga pareikalavo šiaurinių Japonijos salų kaip okupacinės zonos. Neabejoju, kad jeigu amerikiečiai būtų suteikę Sovietų Sąjungai okupacinę zoną, galbūt turėtume kokią nors Šiaurės Japonijos Liaudies Demokratinę Respubliką. Tačiau amerikiečiai nesutiko.
Vadinasi, pasibaigus karui, Vakarai pradėjo keisti savo požiūrį, nebeduoti Sovietų Sąjungai to, ko ji reikalauja.
Sovietų Sąjunga taip pat siekė įkurti nepriklausomą Kurdistano liaudies valstybę. Irane buvo įkurta Kurdistano liaudies partija, o planas buvo toks, kad ši valstybė paprašytų susijungti su Azerbaidžanu, t. y. su Sovietų Sąjunga, ir taptų jos dalimi. Vėlgi matome teritorines pretenzijas.
Dar 1946 metais Sovietų Sąjunga iškėlė tezę, kad Konstantinopolis arba Stambulas turėtų priklausyti Sovietų Sąjungai.
Stalinas pareikalavo įkurti Sovietų Sąjungos karines bazes Juodosios jūros sąsiauriuose, taip pat Viduržemio jūroje, buvusiose Italijos kolonijose.
Kitaip tariant, ryškėjo globali Sovietų Sąjungos politika – siekis turėti daugiau teritorijų, įtakos ir įsitvirtinti regionuose, kurie, atrodytų, niekada jai nepriklausė.
Tai ir nulėmė Vakarų požiūrio pokyčius. Galima sakyti, kad Vakarai galiausiai suprato, jog Sovietų Sąjungą reikia sustabdyti.
Ribentropo likimas – Niurnbergo teismo nuosprendis
Ką Ribbentropo likimas parodo apie Europos dalytojų baigtį? Ir ar Vakarai šiandien iš tiesų pasimokė iš istorijos?
Algirdas Jakubčionis: Aš esu Europos centristas ir tikiu, kad Europa viena kitai padės.
Ar kitos šalys padės, istorijos perspektyvoje jau esame matę įvairių pavyzdžių. Man taip pat labai patinka Džordžas Frostas Kenanas – Amerikos ambasadorius ir diplomatas Sovietų Sąjungoje.
Jis parašė telegramą apie Sovietų Sąjungos vidaus gyvenimą ir Jungtines Amerikos Valstijas. Ten buvo pasakyta paprastais žodžiais: „Jokia revoliucija iš vidaus neįmanoma, nes rusų liaudis yra amorfinė masė“.
Antroji jo išvada buvo ta, kad rusai nesupranta kitos kalbos, išskyrus jėgos poziciją. Vakarams reikėtų suprasti ir dar kartą perskaityti šią Kennano ilgąją telegramą bei pripažinti, kad Rusija kitos kalbos nesupranta. Beje, Kennanas dar pridūrė, kad bet kokį siūlymą derėtis Rusija supranta kaip kitos pusės silpnumą.
Kalbant apie Ribbentropo likimą, Niurnbergo teismo sprendimu jis buvo nuteistas pakarti. Korimas visais laikais traktuojamas kaip pažeminimo forma, o ne sušaudymas.
Taigi žmogus, kuris prisidėjo prie Europos ir pasaulio žemėlapio pertvarkymo, galiausiai sulaukė savo baigties.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
