Prezidentė Dalia Grybauskaitė įgaliojo premjerą Andrių Kubilių vykti į Prahą į susitikimą su JAV prezidentu Baraku Obama. Kai šis pranešimas pasirodė balandžio 1-ąją, pamaniau, kad tai yra balandžio 1-osios dienos žiniasklaidos paskelbtas pokštas. Įsitikinęs, kad tai visai ne pokštas, manau, kad toks Prezidentės D.Grybauskaitės sprendimas yra, švelniai tariant, abejotinas. Atsižvelgiant ir į Prezidentės konstitucines pareigas, ir į Lietuvos užsienio politikos prioritetų strategiją.
Prahoje bus svarstomi šalių saugumo, gynybos klausimai, taip pat NATO aljanso strategijos klausimai. Juo labiau, kad Jungtinių Amerikos valstijų Prezidento B.Obamos administracija skirtingai nei ankstesnio prezidento administracija ieško kitų būdų, kaip išdėstyti priešraketinės gynybos sistemas. Tai yra ir Lietuvos narystės NATO strateginių planų perspektyvos reikalai.
Gynybos klausimai yra išimtinė Prezidentės kompetencija. Prezidentė pagal Lietuvos Konstituciją yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, atsako už valstybės gynybos tarybos darbą, taip pat atsako už gynybos strategiją ir jos dalyvavimas NATO aljanso veikloje šiuo požiūriu yra nepakeičiamas. Premjeras neturi nei konstitucinių kompetencijų, nei įgaliojimų. Vien dėl to keista, kad Prezidentė D.Grybauskaitė atsisako vykti į tokį svarbų susitikimą.
Suprantama, tame susitikime nebus priiminėjami sprendimai, bus diskutuojama kolektyviai, dominuos kolektyvinė atmosfera, tačiau kitų šalių prezidentams tai nepasirodė per mažai reikšminga. Jeigu tikėti žiniasklaida, JAV Prezidentas B.Obama pakvietė mūsų prezidentę asmeniškai, kaip ir pakvietė Latvijos, Estijos, Rumunijos prezidentus. Manau, kad toks asmeninis pakvietimas diplomatijoje daug ką reiškia. Juo labiau, kad ten dalyvaus ir Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas, bus pasirašinėjami dokumentai, didžiulis žiniasklaidos dėmesys.
Kitą vertus, mes daug diskutavome dėl CŽV kalėjimų egzistavimo Lietuvoje: buvo jie ar nebuvo. Komisijos parengtos išvados, deja, neleidžia nei patvirtinti, nei paneigti, ar jie buvo ar ne, kaip ir neatsako į klausimą, ar buvo pažeidinėjamos žmogaus teisės. Prezidentė D.Grybauskaitė rengiant išvadas laikėsi labai aktyvios pozicijos. Prahoje privačiai bendraujant ji būtų turėjusi gerą progą pasiteirauti ir dėl šio klausimo. Ko, beje, negalės padaryti premjeras Andrius Kubilius.
Negaliu suprasti, kodėl šalies vadovei pasirodė kur kas svarbiau nuvykti į kovo pabaigoje vykusį Europos Sąjungos (ES) Vadovų Tarybos posėdį. Vadovų Tarybos posėdyje paprastai aptariami ES vidaus reikalai: energetikos jungtys, strategija „ES 2020“, Baltijos regiono klausimai – tai yra Vyriausybės kompetencijos klausimai. Todėl dažniausiai į tokius susitikimus važiuoja premjerai. Netgi Suomijos, kurios konstitucinė sandara yra tokia pat kaip Lietuvos (prezidento ir premjero konstitucinės kompetencijos yra panašios į mūsų šalies) prezidentė nevyko, o vyko premjeras. Todėl, kad buvo sprendžiama daug ES ekonomikos ir vidaus politikos klausimų.
Kai Seimo Europos reikalų komiteto nariai lankėsi prezidentūroje ir diskutavo su Prezidente, aš klausiau, kodėl Lietuvos premjeras nevyksta į Europos Vadovų Tarybą, nes posėdžio darbotvarkėje buvo bene 80 proc. klausimų, už kuriuos pagal Lietuvos Konstituciją atsako Vyriausybė. Į mano pastebėjimą, deja, nebuvo atsižvelgta - Prezidentė pati nuvyko į Tarybą.
Manau, kad padaryta didelė klaida. Prezidentė, būdama tiesiogiai atsakinga už šalies gynybos ir saugumo klausimus, praleido puikią progą dalyvauti tokiame aukšto lygio susitikime. Diplomatijoje būna dalykų, kuriuos kartais sunku įvertinti, nes mes nežinome visų aplinkybių. Visgi toks Prezidentės sprendimas turėtų būti paaiškintas šalies gyventojams. Neužtenka atstovo spaudai Lino Balsio komentarų.
Susidaro įspūdis, kad D. Grybauskaitei įdomesni tie klausimai, kurie pagal Konstituciją priklauso Vyriausybės kompetencijai. Ar mes tebeturime darniai funkcionuojančią tarpinstitucinę sistemą ir sąveiką? Regiu konstitucinę slinktį į priešingą pusę, o pačioje užsienio politikoje – vien skandalus ar galvų kapojimą. Štai buvusio užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko atveju buvo apeliuojama į Konstituciją, bet kur dabar ta konstitucinė nuostata, kad tai prezidentas tiesiogiai vyko užsienio politiką? Kas atsitiko: liga, bėda, nelaimė? Kokios priežastys galėjo atleisti prezidentę nuo tiesioginių pareigų vykdymo – nuo vizito į Prahą?
Vytenis Povilas Andriukaitis, Seimo užsienio reikalų komiteto ir Lietuvos socialdemokratų partijos narys
