Putino režimo bendrininkas, Rusijos valstybinės kosminės korporacijos „Roskosmos“ generalinis direktorius nuo 2018 m. gegužės 24 d., o nuo 2018 m. gruodžio 6 d. – prezidento specialusis įgaliotinis tarptautiniam bendradarbiavimui kosmose, taip žinomas vienas aršiausių Putino gynėjų Dmitrijus Rogozinas.

Dmitrijaus Rogozino biografija parodo tipiško žmogaus, gimusio nomenklatūrinėje sovietinėje šeimoje, karjeros kilimo pavyzdį. Dmitrijus Rogozinas gimė 1963 m. gruodžio 1 d. stambaus pareigūno, generolo leitenanto, SSRS gynybos ministerijos tarnybos viršininko pavaduotojo Olego Konstantinovičiaus Rogozino šeimoje. Pats gimimo tokioje šeimoje faktas Dmitrijui Rogozinui suteikė puikias karjeros augimo galimybes ir rimtų pranašumų prieš paprastus sovietinius piliečius.

Skirtingai nei dauguma to meto sovietinių vaikų, Dmitrijus Rogozinas mokėsi specializuotoje mokykloje, kurioje nuodugniai mokėsi prancūzų kalbos, o vėliau, persikėlus tėvams, perėjo į kitą mokyklą. Rogozinas uoliai sportavo (krepšinis ir rankinis), o 1978 metais įstojo į komjaunimą. Devintoje klasėje Dmitrijus Rogozinas mokėsi Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakulteto Jaunųjų žurnalistų mokykloje.

1981 m. įstojo į Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakulteto tarptautinį skyrių, o 1983 m. vedė Tatjaną Gennadijevną Serebriakovą, SSRS KGB Pirmojo pagrindinio direktorato (užsienio žvalgyba) darbuotojo, pulkininko Genadijaus Nikolajevičiaus Serebriakovo dukterį.

Būdamas stažuotojas korespondentas jis patenka į pagrindinį Valstybinio radijo ir televizijos centrinės televizijos informacijos biurą ir pagrindinę „Novosti“ Lotynų Amerikos redakciją. 1986 m. su pagyrimu baigė Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakulteto tarptautinį skyrių, o 1988 m. – Marksizmo-leninizmo universiteto Ekonomikos fakultetą prie TSKP Maskvos miesto komiteto. Prieš jį atsivėrė puiki sėkmingos partinės karjeros perspektyva.

Likimo posūkis

Tačiau ateityje jo likimas pasuks kita linkme. Dar 1986 metais Dmitrijus Rogozinas perėjo dirbti į SSRS jaunimo organizacijų komitetą (KMO SSRS) – sovietinę pseudovisuomeninę (realybėje –  kontroliuojamą KGB ir TSKP) organizaciją, kurios formalūs tikslai buvo plėtoti ir stiprinti sovietinių jaunimo organizacijų draugystę, bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą su užsienio regioninėmis ir tarptautinėmis organizacijomis. SSRS jaunimo organizacijų komitetas buvo neatskiriama sovietinės valstybės valdžios sistemos dalis, o jo funkcionieriai vėliau sėkmingai žengė į priekį sovietinės nomenklatūros gretas.

SSRS KMO Dmitrijus Rogozinas dirbo Pietų Europos, JAV ir Kanados sektoriuje, 1988 m. užėmė tarptautinių organizacijų sektoriaus vadovo pareigas. Tuo metu SSRS jau įsibėgėjo „perestroika“, išcentrinės tendencijos, augo demokratiniai ir tautinio išsivadavimo judėjimai. Komunistinė sistema ėjo žlugimo link. Dėl šių aplinkybių tolesnė partinė-komunistinė karjera Rogoziną, matyt, nustojo dominti, jis ėmė ieškoti kitų galimybių dalyvauti politinėje veikloje.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis įstojo į Rusijos Konstitucinę demokratų partiją – Liaudies laisvės partiją (KDPR-PNS), kuriai vadovavo RSFSR liaudies deputatas Michailas Georgijevičius Astafjevas, ir buvo išrinktas partijos pirmininko pavaduotoju. 1990 m. sausį jis įkūrė SSRS jaunųjų politinių lyderių asociaciją, dar žinomą kaip „Forum-1990“, o 1990 m. gegužę buvo išrinktas jos prezidentu.

1990 m. rugpjūtį Rogozinas paliko TSKP jaunimo organizacijų komitetą, kuris naujomis politinėmis sąlygomis jam tapo nenaudingas. Po metų įvyko Valstybinio ekstremalių situacijų komiteto surengtas nesėkmingas rugpjūčio pučas, užfiksavęs komunistinės sistemos žlugimą. 1992 m. Dmitrijus Rogozinas kartu su nacionalistiniu politiku Andrejumi Saveljevu įkūrė „Rusijos atgimimo sąjungą“.

1993 m. kovo mėn., subūręs NVS ir Baltijos šalių rusų bendruomenių atstovus, taip pat nacionalinių-valstybinių autonomijų atstovus Rusijoje, Rogozinas sukūrė „Rusų bendruomenių kongresą“, kuris, pasak įkūrėjų, turėjo vykdyti „tautiečių teisių apsaugą“ buvusios SSRS teritorijoje ir apskritai už Rusijos ribų.

1993 ir 1995 metais Rogozinas bandė patekti į Valstybės Dūmą, tačiau nesėkmingai.

##UArticlesInsert_UGallery_insertPhotoToArticleWithTitle_2011551/c/l##D. Rogozinas (nuotr. SCANPIX)

Galiausiai 1997 m. kovo mėn. Rogozinas buvo išrinktas į Valstybės Dūmą, kur prisijungė prie Rusijos regionų deputatų grupės ir ėjo Tautybių komiteto pirmininko pavaduotojo pareigas.

1999 m. rinkimuose Rogozinas vėl gavo deputato mandatą. Valstybės Dūmoje jis buvo deputatų grupės „Liaudies deputatas“ narys ir tapo Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininku. Po to jis vadovavo Rusijos Federacijos Federalinės Asamblėjos delegacijai Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje (ETPA).

2001 m. rugsėjį jis dalyvavo steigiamajame Rusijos liaudies partijos suvažiavime, kuriame buvo išrinktas pirmininko pavaduotoju.

Žinomas ir Kaliningrade

Rogozino sėkmė politinėje arenoje neapsiriboja buvimu deputatu ir partijos steigėju. 2002 m. liepos mėn. Rogozinas tapo specialiuoju Rusijos Federacijos prezidento atstovu Kaliningrado srities ekonominio gyvybingumo užtikrinimo klausimais. Į jo pareigas įėjo derybos su Europos Sąjunga ir Lietuva dėl ES plėtros. 2004 m. sausio 22 d. Rogozinas buvo nušalintas nuo šių pareigų su formuluote „dėl pagrindinių uždavinių sprendimo“.

Tuo pat metu Rogozinas kūrė partijas ir dalyvavo rinkimuose. 2003 m. Rogozinas kartu su Sergejumi Glazjevu ir daugeliu kitų kairiųjų patriotinių ir tautiškai patriotinių politikų įkūrė rinkimų bloką „Tėvynė“. 2003 m. rugsėjo 14 d. jis tapo „Tėvynės“ bloko Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. 2003 metų rinkimuose „Tėvynė“ pateko į Valstybės Dūmą, o Rogozinas gavo Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojo postą, o vėliau tapo „Tėvynės“  frakcijos vadovu.

„Tėvynės“ frakcija, suformuota Valstybės Dūmoje, pozicionavo save kaip opozicinę jėgą, tačiau iš tikrųjų tai buvo Prezidento administracijos ir Vladislovo Surkovo projektas. Tuo pat metu pats Rogozinas išdidžiai save ir savo bendrapartiečius pavadino „specialiosiomis prezidento pajėgomis“, pabrėždamas savo lojalumą asmeniškai V. Putinui.

Nepaisant to, „tėvyniečiai“ periodiškai leisdavo sau maištingas išdaigas, kaip, pavyzdžiui, „Tėvynės“ frakcijos bado streiko atveju, paskelbto dėl vadinamojo „pašalpų monetizavimo“ (pašalpų iš socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių panaikinimas).

Dalyvavo liūdnai pagarsėjusioje reklamoje

2005 m. lapkritį, Maskvos miesto Dūmos rinkimų išvakarėse, buvo išleista liūdnai pagarsėjusi televizijos reklama, kurioje dalyvavo Rogozinas, provokuojančiu pavadinimu „Išvalykime Maskvą nuo šiukšlių“, kuri buvo parodyta per Maskvos televizijos kanalą „TVC“. Šis vaizdo įrašas buvo aiškiai provokuojančios, ksenofobiškos orientacijos, kuria pasinaudojo valdžia, jau išsigandusi didėjančios „Tėvynės“ įtakos, siekdama pašalinti ją iš rinkimų. Partijai buvo nušalinta registracija visuose rinkimuose į Rusijos Federaciją sudarančių vienetų regionų parlamentus, dėl to buvo sutrikdyta „Tėvynės“ rinkimų kampanija.

2006 m. kovą, pasidavęs išoriniam spaudimui, Dmitrijus Rogozinas paliko partijos „Tėvynė“ pirmininko postą, o 2006 m. balandį – frakcijos vadovo postą. Po to prasidėjo spartus „Tėvynės“ nuosmukis, kuri greitai prarado savo ankstesnę įtaką, o paskui suskilo. 2006 m. gruodžio pabaigoje įvyko „Rusų bendruomenių kongreso“ atkūrimo suvažiavimas nauju pavadinimu „Tėvynė. Rusų bendruomenių kongresas“, kuriame Rogozinas buvo išrinktas šio visuomeninio judėjimo pirmininku. Tais pačiais metais Rogozinas prisijungė prie „Rusų maršo“ visuomeninės tarybos – didžiausio to laikotarpio nacionalistinio renginio.

Kitais metais Rogozinas rėmė naują tautinę-patriotinę asociaciją „Didžioji Rusija“. Tačiau atsisakius registruoti judėjimą kaip partiją, jis prarado susidomėjimą „Didžiąja Rusija“. Vėliau Rogozino partinė veikla buvo sutelkta į jo asmeninę organizaciją „Tėvynė. Rusų bendruomenių kongresas“, kuri galiausiai 2012 m. buvo įregistruota kaip partija „Tėvynės“ vardu. Po to Rogozinas nebevykdė jokios viešos partinės veiklos, visiškai atsidavęs valstybės tarnybai įvairiose pareigose.

Vėl paskirtas atstovauti Rusijai užsienyje

Keleriais metais anksčiau, 2008-aisiais, Rogozinas buvo paskirtas nuolatiniu Rusijos atstovu Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) Briuselyje. Už veiklą šiose pareigose 2009 m. balandį Rogozinui buvo suteiktas aukščiausias diplomatinis nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus rangas.

2011 m. vasario mėn. Dmitrijus Rogozinas buvo paskirtas Rusijos Federacijos prezidento specialiuoju įgaliotiniu bendradarbiaujant su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) priešraketinės gynybos srityje ir tapo Tarpžinybinės darbo grupės prie Rusijos prezidento administracijos vadovu. O 2011 m. pabaigoje Rogozinas buvo paaukštintas ir tapo Rusijos Federacijos ministro pirmininko pavaduotoju.

Eidamas naujas pareigas, jis prižiūrėjo karinį-pramoninį kompleksą, valstybės gynybos įsakymus, krašto apsaugą, mobilizacijos mokymus, jūrų politiką, branduolinių laivų statybą, aviaciją, radioelektronikos pramonę, eksporto kontrolę, karinį-techninį bendradarbiavimą, civilinę saugą, Valstybės sienų politiką, Arktį ir kosmodromo „Vostočnyj“ statybą.

##UArticlesInsert_UGallery_insertPhotoToArticleWithTitle_2012741/c/l##D. Rogozinas (nuotr. SCANPIX)

2012 m. sausį prezidentas Medvedevas paskyrė Rogoziną karinės pramonės komisijos prie Rusijos Federacijos Vyriausybės pirmininku.

2012 m. kovo 1 d. Rogozinas buvo paskirtas specialiuoju Rusijos Federacijos prezidento įgaliotiniu Padniestrėje.

2012 m. balandžio 25 d. jis buvo atleistas iš Rusijos Federacijos prezidento specialiojo įgaliotinio atsakingo už bendradarbiavimą su NATO priešraketinės gynybos srityje.

2014 metų rugsėjį Rogozinas buvo paskirtas „Vostočnyj“ kosmodromo statybos kontrolės komisijos vadovu, o 2018 metais pradėjo vadovauti valstybinei korporacijai „Roskosmos“. Paskutinė darbo vieta Rogozinui pasirodė skandalingiausia, nes 2019 metų gegužę Generalinė prokuratūra ir Rusijos Federacijos Tyrimų komitetas paskelbė apie kelių milijardų dolerių pasisavinimą ,,Roskosmose“. Rengiant šią biografiją žiniasklaidoje  pasirodė informacija apie galimą Rogozino atsistatydinimą.

Nuopelnų Putino režimui – gausa

Jo nuopelnai Putino režimui pirmiausia yra aktyvus propagandos skleidimas, ideologinis, organizacinis bendrininkavimas su Rusijos Federacijoje įsigalėjusiu antidemokratiniu, diktatorišku režimu.

Daug metų dirbdamas įvairiose pareigose politinėse partijose, valstybės tarnyboje ir valstybinėje korporacijoje, Rogozinas nuosekliai gynė valdančiojo režimo interesus. Priklausomai nuo situacijos ar užimamų pareigų konkrečiu momentu, jis arba tiesiogiai atstovavo Kremliaus interesams, arba veikė kaip slaptas agentas, pavyzdžiui, tais atvejais, kai jis dirbo opozicinėse struktūrose.

Ypač įdomi jo veikla „opozicinėje“ srityje. Jau minėtas formaliai opozicinis „Tėvynės“ rinkimų blokas iš tikrųjų buvo prezidento administracijos ir asmeniškai Vladislovo Surkovo projektas, sukurtas siekiant sukaupti kairiojo sparno patriotinį ir nacionalistinį elektoratą ir surinkti daugiau balsų rinkimuose aplenkiant pagrindinį varžovą – „Vieningąją Rusiją“. Tam tikra prasme šis uždavinys buvo įvykdytas: „Tėvynės“ rinkimų blokas sugebėjo pelnyti dalies tradicinio Rusijos Federacijos komunistų partijos elektorato simpatijas, patekti į Valstybės Dūmą ir ten suburti savo frakciją.

Kad būtų pasiekti „Tėvynei“ keliami tikslai, kuriant rinkimų bloką buvo pasitelkta mišri kairioji ir dešinioji (arba, kaip sakoma politiniuose sluoksniuose, „raudonai ruda“) retorika. Toks pat metodas buvo taikomas atrenkant kandidatus į lyderius ir „Tėvynės“ rinkimų sąrašo narius. Taigi „Tėvynės“ bloko priešrinkiminio sąrašo trejetui vadovavo nacionalinio patrioto reputaciją turintis Rogozinas, kairysis Glazjevas ir buvęs Valstybinio nepaprastųjų situacijų komiteto narys Varennikovas.

Pagrindinių „Tėvynės“ frontininkų bruožas buvo formuojamas tuo pačiu principu: buvo ir buvusių komunistų, ir rusų nacionalistų, ir kairiųjų patriotinių pažiūrų besilaikančių žmonių. Remiantis kai kuriais pranešimais, tuometis prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Vladislavas Surkovas asmeniškai atrinko kandidatus į „Tėvynės“ rinkimų sąrašą, vadovaudamasis, viena vertus, ideologine kandidatų priklausomybe ir, kita vertus, jų nuomone, valdomumu ir priimtinumu Kremliui.

Patekęs į Valstybės Dūmą ir sukūręs joje frakciją, „Tėvynė“ vis dar pozicionavo save kaip opozicinę partiją, tačiau, kaip minėta aukščiau, pats Rogozinas save ir savo bendrapartiečius pavadino „specialiosiomis prezidento pajėgomis“, pabrėždamas asmeninį lojalumą Putinui.

Nepaisant to, kad „Tėvynė“ gana sėkmingai susidorojo su keliamais uždaviniais, dėl išaugusio populiarumo Kremlius, matyt, nusprendė ją likviduoti. Po sensacingo priešrinkiminio vaizdo įrašo parodymo „Tėvynė“ buvo pašalinta iš visų regioninių rinkimų, o vėliau susiskaldė. Tačiau Dmitrijus Rogozinas prisijungė prie Rusijos maršo organizatorių ir tęsė savo politinę veiklą kaip neva nesisteminis, „gatvės“ politikas.

Dalyvavimas galingiausiame nacionalistiniame renginyje Rogozinui nesutrukdė tęsti karjeros valstybės tarnyboje. Dalyvavimą Rusijos maršo organizaciniame komitete jis jau 2008 metais iškeitė į prestižines ir daug žadančias nuolatinio Rusijos atstovo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje (NATO) Briuselyje pareigas. Akivaizdu, kad tai buvo neįmanoma be Kremlius pripažinimo po jo „nuopelnų“ partijos veiklos laikotarpiu. Kitaip negalima paaiškinti tokio aukšto nacionalistinių pažiūrų „opozicinio“ politiko paskyrimo, ypač turint omenyje, kad rusų nacionalistai buvo persekiojami valstybės.

Pavyzdžiui, 2009 m. už etninės neapykantos kurstymą buvo nuteistas kitas Rusijos maršo organizatorius, Sąjūdžio prieš nelegalią imigraciją vadovas (Rusijoje pripažintas ekstremistine organizacija) Aleksandras Belovas (Potkinas), o jo brolis ir vienas iš DPNI lyderių (Vladimiras Basmanovas) buvo priverstas emigruoti. Dmitrijui Rogozinui, kaip matome, nieko panašaus nenutiko, priešingai, suaktyvinęs „opozicinę“ veiklą, jis gavo aukštas pareigas.

Kremliaus viltys, kad Rogozinas laikysis Putino užsienio politikos kurso, buvo visiškai pagrįstos. Po paskyrimo Rogozinas pareiškė: „Rusijos politika užsienio reikaluose turi būti kaip plieninis kumštis vaikiškoje pirštinėje“, taip pabrėždamas, kad jis ketina vykdyti griežtą užsienio politiką, tačiau diplomatinėmis priemonėmis. Savo poste Rogozinas nuosekliai vykdė V. Putino užsienio politiką, tačiau nebuvo pastebėtas dideliuose skandaluose. Apskritai galima teigti, kad jis elgėsi kaip atstovas NATO gana nekonfliktiškai. Apibendrindamas savo veiklą šiose pareigose, Rogozinas sakė: „Rusija ir Vakarai neturi antagonistinių prieštaravimų. Politinės konfrontacijos reikia atsisakyti“.

##UArticlesInsert_UGallery_insertPhotoToArticleWithTitle_2004112/c/l##Rogozinas: galim viena raketa nušluoti pusę Rusijai nepatinkančio žemyno pakrantės (nuotr. Gamintojo)

Skandalas „Roskosmos“

Skandalingiausias Rogozinui buvo darbas valstybinės korporacijos „Roskosmos“ vadovo pareigose. Pirma, dėl jo skandalingų pareiškimų ir, antra, dėl korupcijos skandalo, įsiplieskusio aplink jo skyrių.

2014 m. balandžio mėn., reaguodamas į JAV įvestas sankcijas, Rogozinas patarė amerikiečiams pristatyti savo astronautus į Tarptautinę kosminę stotį naudojant batutus. O 2017-ųjų liepą grubus ir provokuojantis Rogozino įrašas „Twitter“ vos nesukėlė tarptautinio skandalo. Reaguodamas į Rumunijos valdžios institucijų atsisakymą leisti jo lėktuvą į Kišiniovą, kur jis ketino susitikti su naujuoju Moldovos prezidentu Dodonu (Rumunijos valdžia savo draudimą paaiškino tuo, kad Rogozinas buvo įtrauktas į sankcijų sąrašą), jis rašė: „Laukite atsako, niekšai“. Savo ruožtu Rumunijos valdžia jo tviterį pavadino „švelniai tariant, netinkamu“ ir pareiškė, kad reikia stiprinti šalies gynybinį pajėgumą.

2019 m. lapkričio 21 d. pasirodė Kovos su korupcija fondo tyrimas, skirtas Dmitrijui Rogozinui. Tyrimo metu buvo kalbama apie didžiulį, milijoninį Rogozino atlyginimą, viršijantį NASA vadovo atlyginimą, taip pat apie jam ir jo uošviui priklausančius namus bei žemės sklypus.

Kovos su korupcija fondo duomenimis, Rogozino namo vertė siekia maždaug 200 milijonų rublių, o tai yra daugiau, nei jis galėtų uždirbti kaip valdininkas per visą savo gyvenimą. Rogozino uošvio namo kaina, FBK skaičiavimais, yra maždaug 150 milijonų rublių. Pats Rogozino uošvis – į pensiją išėjęs KGB karininkas, kurio pajamos neleidžia įsigyti tokio brangaus nekilnojamojo turto.