Į Šiaurę
2018 m. gegužės 19 d.
Starkaus & Radzevičiaus kelionės
Gegužė 19 d., 11:56 ·
Mes jau namie. Esame pavargę, bet laimingi grįžę į Lietuvą. Ačiū visiems Jums, taip...
Rodyti daugiau Starkaus & Radzevičiaus kelionės Gegužė 19 d., 11:56 · Mes jau namie. Esame pavargę, bet laimingi grįžę į Lietuvą. Ačiū visiems Jums, taip aktyviai ir vėl palaikiusiems mus šiauriausioje kelionėje. Esate nuostabūs. Kaip ir mūsų partneriai, be kurių net nosies nebūtumę pro duris iškišę. Ačiū #eastwestagro #westexpress #hiatus #turkishairlines #samsung #stanley #tv3 Eteris - jau vasarą, per TV3!
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Starkaus & Radzevičiaus kelionės Gegužė 19 d., 11:56 · Mes jau namie. Esame pavargę, bet laimingi grįžę į Lietuvą. Ačiū visiems Jums, taip aktyviai ir vėl palaikiusiems mus šiauriausioje kelionėje. Esate nuostabūs. Kaip ir mūsų partneriai, be kurių net nosies nebūtumę pro duris iškišę. Ačiū #eastwestagro #westexpress #hiatus #turkishairlines #samsung #stanley #tv3 Eteris - jau vasarą, per TV3!
Rodyti mažiau
2018 m. gegužės 17 d.
"Į Šiaurę" vaizdo laiškai. Nr10. Atsakymai danguje.
2018 m. gegužės 17 d.
"Į Šiaurę" vaizdo laiškai. Nr10. Atsakymai danguje #turkishairlines
2018 m. gegužės 17 d.
Trumpas stabtelėjimas Stambule ir esminis klausimas apie tai, ar Vytaras numetė svorio
Stabtelėjimas Stambule
11 nuotraukų
2018 m. gegužės 15 d.
Šiandien, sėdę į lėktuvą, turėsime begalę laiko klausimų atsakymų vakarėliui, kurį nufilmuosime ore ir įdėsime į FB grįžę namo. Tad jei turite...
Rodyti daugiau Šiandien, sėdę į lėktuvą, turėsime begalę laiko klausimų atsakymų vakarėliui, kurį nufilmuosime ore ir įdėsime į FB grįžę namo. Tad jei turite kokių klausimų apie Aliaską, šią kelionę, gyvenimą ar šiaip norėtumėte pasiklausyti Vytaro išminties - drąsiai klauskite komentaruose po šia nuotrauka - ir jums bus atsakyta!
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Šiandien, sėdę į lėktuvą, turėsime begalę laiko klausimų atsakymų vakarėliui, kurį nufilmuosime ore ir įdėsime į FB grįžę namo. Tad jei turite kokių klausimų apie Aliaską, šią kelionę, gyvenimą ar šiaip norėtumėte pasiklausyti Vytaro išminties - drąsiai klauskite komentaruose po šia nuotrauka - ir jums bus atsakyta!
Rodyti mažiau
2018 m. gegužės 15 d.
Torontas. Paskutinė kelionės diena.
Paskutinė kelionės diena
9 nuotraukos
2018 m. gegužės 14 d.
Apie didžiulę lietuvybės dozę Toronte ir išvyką į Niagaros krioklius.
Apie didžiulę lietuvybės dozę Toronte ir išvyką į Niagaros krioklius.
37 nuotraukos
2018 m. gegužės 14 d.
Laiškai nr. 9
2018 m. gegužės 13 d.
Apie tai, kaip paryčiais nusigavome į Torontą ir gavome lietuviško alaus.
Apie tai, kaip paryčiais nusigavome į Torontą ir gavome lietuviško alaus.
13 nuotraukų
2018 m. gegužės 12 d.
O čia vaizdelis, kaip mes grįžome iš Kalgino salos į žemyną. Atrodo, nieko čia mandro, bet sėdimąsias atsidaužėme kaip reikiant. Užtat kiekviena...
Rodyti daugiau O čia vaizdelis, kaip mes grįžome iš Kalgino salos į žemyną. Atrodo, nieko čia mandro, bet sėdimąsias atsidaužėme kaip reikiant. Užtat kiekviena mėlynė buvo tūkstantį kartų verta tų nuostabių potyrių, kuriuos patyrėme saloje. Beje, ar žinojote, kad tempdami ant vaizdelio kompiuterio pelę arba sukiodami aplink save telefoną, galite ir pasidairyti aplinkui? Štai tokie tie #Samsung #Gear360 stebuklai!
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau O čia vaizdelis, kaip mes grįžome iš Kalgino salos į žemyną. Atrodo, nieko čia mandro, bet sėdimąsias atsidaužėme kaip reikiant. Užtat kiekviena mėlynė buvo tūkstantį kartų verta tų nuostabių potyrių, kuriuos patyrėme saloje. Beje, ar žinojote, kad tempdami ant vaizdelio kompiuterio pelę arba sukiodami aplink save telefoną, galite ir pasidairyti aplinkui? Štai tokie tie #Samsung #Gear360 stebuklai!
Rodyti mažiau
2018 m. gegužės 12 d.
Paskutinis etapas baigtas. Iš viso keliaudami projekte "Į Šiaurę" nuvažiavome apie 7500 kilometrų, o pakeitėm vos dvi padangas. Gera Sekcija buvo :)
2018 m. gegužės 11 d.
Dvidešimt trečioji kelionės po Aliaską diena ir pasakojimas apie tai, kaip Martynas pakeitė pavardę iš Starkaus į Šarkų.
2018 m. gegužės 11 d.
Atsisveikiname su Aliaska, netrukus - Torontas. JV rungtynių jau nepamatysime, bet turėsime šiek tiek laiko šeštadienį, gegužės 12 deną...
Rodyti daugiau Atsisveikiname su Aliaska, netrukus - Torontas. JV rungtynių jau nepamatysime, bet turėsime šiek tiek laiko šeštadienį, gegužės 12 deną susitikimui su Toronto ir apylinkių lietuviais. Pasimatykime 16 valandą bare Lokys (1573 Bloor street West).
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Atsisveikiname su Aliaska, netrukus - Torontas. JV rungtynių jau nepamatysime, bet turėsime šiek tiek laiko šeštadienį, gegužės 12 deną susitikimui su Toronto ir apylinkių lietuviais. Pasimatykime 16 valandą bare Lokys (1573 Bloor street West).
Rodyti mažiau
2018 m. gegužės 10 d.
Dvidešimt antroji kelionės diena ir visiškas pabėgimas nuo civilizacijos saloje pas Daivą.
https://www.facebook.com/Gdaiva
Dvidešimt antroji kelionės diena
39 nuotraukos
2018 m. gegužės 10 d.
„Į šiaurę“ vaizdo laiškai nr.8. Lapė.
2018 m. gegužės 9 d.
Kai dar būdami Vaithorse, irstėmės po vis dar apledėjusią Jukono upę, buvome išsitraukę ir 360 laipsnių kamerą. Kad galėtumėte kartu su mumis...
Rodyti daugiau Kai dar būdami Vaithorse, irstėmės po vis dar apledėjusią Jukono upę, buvome išsitraukę ir 360 laipsnių kamerą. Kad galėtumėte kartu su mumis pasidairyti po kerinčio grožio Mailzo kanjoną. #Samsung #Gear360
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Kai dar būdami Vaithorse, irstėmės po vis dar apledėjusią Jukono upę, buvome išsitraukę ir 360 laipsnių kamerą. Kad galėtumėte kartu su mumis pasidairyti po kerinčio grožio Mailzo kanjoną. #Samsung #Gear360
Rodyti mažiau
2018 m. gegužės 8 d.
Ieškodami kasyklų miesto-vaiduoklio, važiavome per visai nejaukius jausmus keliantį tiltą. Galite pasižvalgyti kartu su mumis. Tik nesidairykite...
Rodyti daugiau Ieškodami kasyklų miesto-vaiduoklio, važiavome per visai nejaukius jausmus keliantį tiltą. Galite pasižvalgyti kartu su mumis. Tik nesidairykite žemyn! #Samsung #Gear360
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Ieškodami kasyklų miesto-vaiduoklio, važiavome per visai nejaukius jausmus keliantį tiltą. Galite pasižvalgyti kartu su mumis. Tik nesidairykite žemyn! #Samsung #Gear360
Rodyti mažiau
2018 m. gegužės 7 d.
Dvidešimt pirma kelionės diena, finalinis mūsų maršruto taškas, bet toli gražu ne kelionės pabaiga.
Pasiektas finalinis mūsų maršruto taškas.
15 nuotraukų
2018 m. gegužės 7 d.
Tokie nutikimai (7) Martynas Starkus.
Atvykom prie upės. Ten, kur Danielis ir nurodė – aukščiau tilto, prie indėnų totemo.
- Tikrai rasit, -...
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (7) Martynas Starkus. Atvykom prie upės. Ten, kur Danielis ir nurodė – aukščiau tilto, prie indėnų totemo. - Tikrai rasit, - dar patikino mūsų naujasis draugas. – Aš turiu dirbti. Būtumėte atvykę vakar, kaip žadėjote, būtume plaukę krabų, laivą paruošiau. Alaus. O dabar pirmadienis, negaliu. Sorry. Tada žmogus sunkiai atsiduso ir prižadėjo niekada daugiau negerti. Ypač tekilos. Ir iš viso – nieko, kas stipriau už vandenį, negerti. Gal net ir vandens atsisakyti. Mat mūsų belaukdamas su draugais vieną, antrą taurelę bare prie uosto vis išlenkdavo į laikrodį ant sienos ir ledo ritulį ekrane bežiūrėdamas. Kol gavo mūsų žinią, kad kelto nėra ir nebus. Toks raštelis ant durų prieš mūsų akis kabėjo. Ranka rašytas. Tad vos atvykę iš Kanados į Skagway mes iki ryto likome kitame krante. Alternatyva buvo viena- važiuoti žvejoti patiems. Upėje. Kaži kokių laimikių tikėtis nevertėjo, bet kelių sprindžių dydžio žuvis, panaši į šalvį, užkibti galėjo. Turėjo. Palikęs savo meškeres ir blizges Danielis lėtai išvairavo, palikęs mus jaunatviškai besijaudinančius. Pagaliau žvejyba! Tikra! Ne bet kur, o Aliaskoje!!! Net guminius ta proga įsigijome. Geri, po 8 baksus. Už porą. Tvirti. Tiesa, aš jau antrą žvejybos minutę buvau šlapiomis kojomis, bet juk tai ne kliūtis gerai žvejybai. Pradėjome kantriai mėtyti vartikles. Vanduo seklus, vėjas didelis, bet mums kas? Juk sakė- tikrai kažką pagausit. Mes ir gaudėm. Vienoje vietoje, kitoje. Nieko. Visai nieko. Tada dar tokia moteris nuo kalno nusileido. Ji ten gyvena. Maloniai pakalbėjom. Sakė, čia jos valdos, bet nieko, galime žvejoti. Vargu, ar ką pagausim, bet jai negaila. Keista. Mums sakė, kad čia valstybės žemės. Tiek to. Tęsiau. Užmesti sekdavosi neblogai, vos kelios barzdos vėjo gūsio susuktos grįžo. Bet nieko tokio – mikliai susitvarkydavau ir vėl mėčiau. Kol... Eilinio metimo metu sukrė nenusileido į vandenį. Ji niekur nenusileido. Kažkur už nugaros liko. “Velnias, - staigiai pagalvojau- aplinkui jokių medžių, bet vis vien kažkokią šaką sugebėjau užkabinti”. Patraukiau stipriau neatsigręždamas, bet pajutau riaumojimą ir stiprų pasipriešinimą, vos meškerės neišmečiau. Nutirpęs atsisukau, pamanęs, kad kablį vandens atėjusiam po žiemos miego grizliui kur už ausies užkabinau. Panašiai ir buvo. Tik ten buvo ne meška, o Radzevičius. Ir mepsas jam – ne ausyje. Bet kažkur, žemiau nugaros, aukščiau kelio įsegtas styrojo. Sunku dabar tiksliai pasakyti, nes draugas (aš dar jį taip vadinau, nors žvelgiant į Vytaro akis, apie mane tuo metu jis to paties negalėjo pasakyti) intensyviai tempė valą ir persisukęs bandė sugraibyti neblogai į kažkurią mėsos dalį per kelnes įsisegusį svetimkūnį. “Ne toks ir aštrus tas kablys, gi atšipo per upės akmenis traukomas, - pagalvojau. – Kam čia taip inkšti?” - dar pasvarsčiau su savimi. Bet garsiai nesakiau to, aišku. - Oj, atsiprašau, nepamačiau tavęs, - teištariau.- Taip tyliai kažkaip čia atėjai. Tai kad tikrai. Aš gi nekaltas, nemačiau, vėjas, pučia, ko jis ten sėlina? Bet tylėjau. Bandžiau dar šypsotis, bet kažkaip nelabai sekėsi. Laukiau. Vytaras visa tą laiką kantriai lupo aštrų daiktą lauk. Atrodė įtartinai tylus. Dirbo net be keiksmažodžių. Tas kėlė man nerimą. Garsiai šnopuodamas galų gale išsitiesė, apžiūrėjo nuo mano meškerės valo nutrauktą mepsą, pakrapštė suplėšytas kelnes. Tada pažiūrėjo man į akis ir tyliai ištarė: - O dabar tai jau bėk. Tai ten jau viskas seniai buvo, prieš kokią savaitę. Dabar viskas gerai. Kalbamės.
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (7) Martynas Starkus. Atvykom prie upės. Ten, kur Danielis ir nurodė – aukščiau tilto, prie indėnų totemo. - Tikrai rasit, - dar patikino mūsų naujasis draugas. – Aš turiu dirbti. Būtumėte atvykę vakar, kaip žadėjote, būtume plaukę krabų, laivą paruošiau. Alaus. O dabar pirmadienis, negaliu. Sorry. Tada žmogus sunkiai atsiduso ir prižadėjo niekada daugiau negerti. Ypač tekilos. Ir iš viso – nieko, kas stipriau už vandenį, negerti. Gal net ir vandens atsisakyti. Mat mūsų belaukdamas su draugais vieną, antrą taurelę bare prie uosto vis išlenkdavo į laikrodį ant sienos ir ledo ritulį ekrane bežiūrėdamas. Kol gavo mūsų žinią, kad kelto nėra ir nebus. Toks raštelis ant durų prieš mūsų akis kabėjo. Ranka rašytas. Tad vos atvykę iš Kanados į Skagway mes iki ryto likome kitame krante. Alternatyva buvo viena- važiuoti žvejoti patiems. Upėje. Kaži kokių laimikių tikėtis nevertėjo, bet kelių sprindžių dydžio žuvis, panaši į šalvį, užkibti galėjo. Turėjo. Palikęs savo meškeres ir blizges Danielis lėtai išvairavo, palikęs mus jaunatviškai besijaudinančius. Pagaliau žvejyba! Tikra! Ne bet kur, o Aliaskoje!!! Net guminius ta proga įsigijome. Geri, po 8 baksus. Už porą. Tvirti. Tiesa, aš jau antrą žvejybos minutę buvau šlapiomis kojomis, bet juk tai ne kliūtis gerai žvejybai. Pradėjome kantriai mėtyti vartikles. Vanduo seklus, vėjas didelis, bet mums kas? Juk sakė- tikrai kažką pagausit. Mes ir gaudėm. Vienoje vietoje, kitoje. Nieko. Visai nieko. Tada dar tokia moteris nuo kalno nusileido. Ji ten gyvena. Maloniai pakalbėjom. Sakė, čia jos valdos, bet nieko, galime žvejoti. Vargu, ar ką pagausim, bet jai negaila. Keista. Mums sakė, kad čia valstybės žemės. Tiek to. Tęsiau. Užmesti sekdavosi neblogai, vos kelios barzdos vėjo gūsio susuktos grįžo. Bet nieko tokio – mikliai susitvarkydavau ir vėl mėčiau. Kol... Eilinio metimo metu sukrė nenusileido į vandenį. Ji niekur nenusileido. Kažkur už nugaros liko. “Velnias, - staigiai pagalvojau- aplinkui jokių medžių, bet vis vien kažkokią šaką sugebėjau užkabinti”. Patraukiau stipriau neatsigręždamas, bet pajutau riaumojimą ir stiprų pasipriešinimą, vos meškerės neišmečiau. Nutirpęs atsisukau, pamanęs, kad kablį vandens atėjusiam po žiemos miego grizliui kur už ausies užkabinau. Panašiai ir buvo. Tik ten buvo ne meška, o Radzevičius. Ir mepsas jam – ne ausyje. Bet kažkur, žemiau nugaros, aukščiau kelio įsegtas styrojo. Sunku dabar tiksliai pasakyti, nes draugas (aš dar jį taip vadinau, nors žvelgiant į Vytaro akis, apie mane tuo metu jis to paties negalėjo pasakyti) intensyviai tempė valą ir persisukęs bandė sugraibyti neblogai į kažkurią mėsos dalį per kelnes įsisegusį svetimkūnį. “Ne toks ir aštrus tas kablys, gi atšipo per upės akmenis traukomas, - pagalvojau. – Kam čia taip inkšti?” - dar pasvarsčiau su savimi. Bet garsiai nesakiau to, aišku. - Oj, atsiprašau, nepamačiau tavęs, - teištariau.- Taip tyliai kažkaip čia atėjai. Tai kad tikrai. Aš gi nekaltas, nemačiau, vėjas, pučia, ko jis ten sėlina? Bet tylėjau. Bandžiau dar šypsotis, bet kažkaip nelabai sekėsi. Laukiau. Vytaras visa tą laiką kantriai lupo aštrų daiktą lauk. Atrodė įtartinai tylus. Dirbo net be keiksmažodžių. Tas kėlė man nerimą. Garsiai šnopuodamas galų gale išsitiesė, apžiūrėjo nuo mano meškerės valo nutrauktą mepsą, pakrapštė suplėšytas kelnes. Tada pažiūrėjo man į akis ir tyliai ištarė: - O dabar tai jau bėk. Tai ten jau viskas seniai buvo, prieš kokią savaitę. Dabar viskas gerai. Kalbamės.
Rodyti mažiau
2018 m. gegužės 6 d.
Dvidešimta kelionės diena ir ilgas kelias į vaiduoklių miestą.
Dvidešimta kelionės diena
37 nuotraukos
2018 m. gegužės 5 d.
Devyniolikta kelionės diena, per kurią sugrįžome laiku atgal ir pamatėme neparadinę Aliaskos pusę.
Devyniolikta kelionės diena
26 nuotraukos
2018 m. gegužės 4 d.
"Į Šiaurę" vaizdo laiškai. Nr7. Auksas.
2018 m. gegužės 4 d.
Aštuoniolikta kelionės diena, aukso paieškos ir bebrai medžiuose.
Aštuoniolikta kelionės diena
27 nuotraukos
2018 m. gegužės 3 d.
Labai šlapia septyniolikta kelionės diena, per kurią mes binzinėjome aukso ieškotojų takais.
Labai šlapia septyniolikta kelionės diena, per kurią mes binzinėjome aukso ieškotojų takais.
26 nuotraukos
2018 m. gegužės 2 d.
Šešioliktoji kelionės diena, per kurią mes sugrįžome į Kanadą ir prisikeliavome iki baltų arklių.
Šešioliktoji kelionės diena
21 nuotrauka
2018 m. gegužės 2 d.
"Į Šiaurę" maršruto tęsinys. Maždaug 2/3 kelio. Liko nedaug.
2018 m. gegužės 1 d.
Penkioliktoji kelionės diena - ne diena, o tiesiog šventė, nes Vytaras pagaliau susiruošė pagaminti savo tradicinį kelioninį patiekalą.
Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus kelionės akimirkos
40 nuotraukų
2018 m. balandžio 30 d.
Keturioliktoji kelionės diena, per kurią sužinojome, kad Hainese nėra chuliganų, o be jų nėra nieko.
Keliautojų akimirkos
28 nuotraukos
2018 m. balandžio 30 d.
Jei jums kada nors buvo smalsu pakeliauti kartu su mumis, dabar turite progą pasijausti lyg sėdėtumėte mūsų automobilyje. Čia mūsų pirmieji...
Rodyti daugiau Jei jums kada nors buvo smalsu pakeliauti kartu su mumis, dabar turite progą pasijausti lyg sėdėtumėte mūsų automobilyje. Čia mūsų pirmieji kilometrai Aliaskoje. Dairykitės į sveikatą! #Samsung #Gear360
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Jei jums kada nors buvo smalsu pakeliauti kartu su mumis, dabar turite progą pasijausti lyg sėdėtumėte mūsų automobilyje. Čia mūsų pirmieji kilometrai Aliaskoje. Dairykitės į sveikatą! #Samsung #Gear360
Rodyti mažiau
2018 m. balandžio 29 d.
Tryliktoji kelionės diena, per kurią mes pasiekėme Aliaską ir likome už borto.
Keliautojai pasiekė Aliaską
36 nuotraukos
2018 m. balandžio 28 d.
Tokie nutikimai (6) Martynas Starkus
Būna dienų, kad kelyje tenka praleisti daugiau laiko. Kanada – didelė šalis, o kelias iki Aliaskos gali...
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (6) Martynas Starkus Būna dienų, kad kelyje tenka praleisti daugiau laiko. Kanada – didelė šalis, o kelias iki Aliaskos gali būti ir nuobodus. Ne tik atvirukai aplink. Nors ir tie, važiuojant parkuose, pradeda kartotis, net kokio reklaminio skydo pasiilgsti. Štai vakar prie vairo praleidom vienuolika valandų, neskaičiuojant visokių smulkių sustojimų. Ką tuo metu veikia mūsų foto – video skyrius, gyvenantis automobilio gale, aš nežinau, retai susitinkam. Nėra reikalo. Su Vytaru gi, vairuojame pasikeisdami. Keičiamės kas dvi valandas, kas yra labai patogu. Todėl kartais tenka pasimainyti kokia informacija, pusėtinu sąmoju. Grynai iš mandagumo. Kai po sakinio- kito seka šimtas kilometrų tylos – taip elgtis nėra labai sunku. Vieno tokio pamainos pasikeitimo metu sustojome degalinėje. Jose būna benzino ir pomidorų sulčių. Dar kavos, kas neišvengiama. Jos ir ėjau pirkti sau ir dar kažkam. - Išmesk mano puodelį, - tiesdamas vienkartinį kavos indą paprašė Radzevičius. Mes tvarkos stengiamės laikytis- kai mažiau šiukšlių, mažiau ir panikos, kad kažką pametei. Gerai . Paėmiau ištiestą daiktą, išsitraukiau iš piniginės dešimtinę kavai ir nužingsniavau parduotuvės link. Pakeliui atsikračiau šiukšlės ir įžengiau vidun. Buvo pietų metas, tai tarp lentynų su gėrimais ir užkandžiais šurmuliavo kelininkų gausą. Vyrai ryškiomis liemenėmis flirtavo su apkūniomis ir smagiai nusiteikusiomis pardavėjomis. Užtrukau. Todėl nenuostabu, kad neiškentęs pasidairyti po užkandžių rojų atėjo ir Vytaras. Pamatęs mane, pažvelgė į rankas ir paklausė: - Čia nauja kava, galiu paimti? Pažiūrėjau į kairėje rankoje laikomą puodelį. Jis buvo lengvas ir nekarštas. Reiškia – ne naujas. O jei ne naujas, tai reiškia tas, iš mašinos. O jei tas, iš mašinos, kurį turėjau išmesti, bet neišmečiau, tai ką tada išmečiau? Nes kažką tikrai išmečiau. Dešimt baksų! Akimirksniu nulėkiau atgal, pakėliau šiukliadėžės dangtį ir ėmiau atsargiai, dviem pirštais kilnoti paviršiuje esančius ir iš vitrinos spindesio staiga žmonėms nereikalingais tapusius daiktus. Po kelių akimirkų pamačiau JĄ - mano dešimtinė stebėtinai sausai buvo nusileidusi šalia tuščių plastikinių butelių, traškučių ir džiovintos mėsos pakelių. Grįžau atgal ir palikau banknotą nieko nepastebėjusioms ir nuo kelininkų humoro kretančioms ir ašarojančioms pardavėjoms. Nieko tokio. Ne pirmas kartas - kažkada taip mašinos raktus buvau išmetęs. Patirtis niekur nedingsta.
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (6) Martynas Starkus Būna dienų, kad kelyje tenka praleisti daugiau laiko. Kanada – didelė šalis, o kelias iki Aliaskos gali būti ir nuobodus. Ne tik atvirukai aplink. Nors ir tie, važiuojant parkuose, pradeda kartotis, net kokio reklaminio skydo pasiilgsti. Štai vakar prie vairo praleidom vienuolika valandų, neskaičiuojant visokių smulkių sustojimų. Ką tuo metu veikia mūsų foto – video skyrius, gyvenantis automobilio gale, aš nežinau, retai susitinkam. Nėra reikalo. Su Vytaru gi, vairuojame pasikeisdami. Keičiamės kas dvi valandas, kas yra labai patogu. Todėl kartais tenka pasimainyti kokia informacija, pusėtinu sąmoju. Grynai iš mandagumo. Kai po sakinio- kito seka šimtas kilometrų tylos – taip elgtis nėra labai sunku. Vieno tokio pamainos pasikeitimo metu sustojome degalinėje. Jose būna benzino ir pomidorų sulčių. Dar kavos, kas neišvengiama. Jos ir ėjau pirkti sau ir dar kažkam. - Išmesk mano puodelį, - tiesdamas vienkartinį kavos indą paprašė Radzevičius. Mes tvarkos stengiamės laikytis- kai mažiau šiukšlių, mažiau ir panikos, kad kažką pametei. Gerai . Paėmiau ištiestą daiktą, išsitraukiau iš piniginės dešimtinę kavai ir nužingsniavau parduotuvės link. Pakeliui atsikračiau šiukšlės ir įžengiau vidun. Buvo pietų metas, tai tarp lentynų su gėrimais ir užkandžiais šurmuliavo kelininkų gausą. Vyrai ryškiomis liemenėmis flirtavo su apkūniomis ir smagiai nusiteikusiomis pardavėjomis. Užtrukau. Todėl nenuostabu, kad neiškentęs pasidairyti po užkandžių rojų atėjo ir Vytaras. Pamatęs mane, pažvelgė į rankas ir paklausė: - Čia nauja kava, galiu paimti? Pažiūrėjau į kairėje rankoje laikomą puodelį. Jis buvo lengvas ir nekarštas. Reiškia – ne naujas. O jei ne naujas, tai reiškia tas, iš mašinos. O jei tas, iš mašinos, kurį turėjau išmesti, bet neišmečiau, tai ką tada išmečiau? Nes kažką tikrai išmečiau. Dešimt baksų! Akimirksniu nulėkiau atgal, pakėliau šiukliadėžės dangtį ir ėmiau atsargiai, dviem pirštais kilnoti paviršiuje esančius ir iš vitrinos spindesio staiga žmonėms nereikalingais tapusius daiktus. Po kelių akimirkų pamačiau JĄ - mano dešimtinė stebėtinai sausai buvo nusileidusi šalia tuščių plastikinių butelių, traškučių ir džiovintos mėsos pakelių. Grįžau atgal ir palikau banknotą nieko nepastebėjusioms ir nuo kelininkų humoro kretančioms ir ašarojančioms pardavėjoms. Nieko tokio. Ne pirmas kartas - kažkada taip mašinos raktus buvau išmetęs. Patirtis niekur nedingsta.
Rodyti mažiau
2018 m. balandžio 28 d.
Dvyliktoji kelionės diena, kuri neturėjo būti niekuo išskirtinė, kol mes nenusukome nuo kelio ir nesutikom Mitchelo. Ai, ir dar lokys vos...
Rodyti daugiau Dvyliktoji kelionės diena, kuri neturėjo būti niekuo išskirtinė, kol mes nenusukome nuo kelio ir nesutikom Mitchelo. Ai, ir dar lokys vos nesumedžiojo Marčiaus. Rimtai.
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Dvyliktoji kelionės diena, kuri neturėjo būti niekuo išskirtinė, kol mes nenusukome nuo kelio ir nesutikom Mitchelo. Ai, ir dar lokys vos nesumedžiojo Marčiaus. Rimtai.
Rodyti mažiau
Dvyliktoji kelionės diena
34 nuotraukos
2018 m. balandžio 27 d.
Vienuoliktoji kelionės diena, kurios metu nieko neveikėme, tik važiavome gražiausiu Kanados keliu.
Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės akimirkos
25 nuotraukos
2018 m. balandžio 27 d.
Tokie nutikimai (5) Vytaras Radzevičius
Kai užmušinėji kilometrus, automobilyje tarp pakeleivių būna įvairių reikalų. Iškalbinga tyla,...
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (5) Vytaras Radzevičius Kai užmušinėji kilometrus, automobilyje tarp pakeleivių būna įvairių reikalų. Iškalbinga tyla, spengiantys pokalbiai, trikdžius transliuojantis radijas ar kartais pasitaikantis neplanuotas atodūsis. Pagal iškvėpimo intonaciją nesunkiai suprasi, ar tai buvo priekaištas, ar ilgesys, ar šiaip norisi valgyti. Pokalbių temos būna įvairiausios. Apie tai kur nors neutralioje aplinkoje susitikę su draugais niekada nekalbėsite. Neišdrįsite. O kai po ratais vienas paskui kitą žudomi kilometrai, bet ko gali prišnekėti. Čia, Kanadoje, netikėtai pamatėme automobilį, panašų į mūsų australietišką transporto priemonę „Matildą“. Bičiulis iš Australijos Johnas savo kompanijos „Wicked campers“ veiklą išplėtė iki Kanados. Džiugina. Šios kompanijos automobiliai garsėja linksmais ir nelabai užrašais. Posakis ant kanadietiškos „matildos“ pasirodė toks pranašiškas: tylėjimas yra auksas, o lipni juosta – sidabras. Štai anądien prisiminėm lopus. Na, ne ta prasme, kai kokį žmogų taip pavadina nekultūringas šmikis. Kalbėjome apie tikrus, medžiaginius lopus. Seniau gi nepirkdavai džinsų kas kelis mėnesius. Jei jau gavai firminius, tai kokiems penkeriems metams, kol lieka tik siūlės, kniedės ir firminė emblema. Visa kita būdavo sulopyta. Kad ir kokios tvirtos būdavo tos aukso ieškotojų kelnės, bet plyšdavo ir jos. O ką daryti, jei džinsai kaip nauji, vos trejus metus nešioti? Tada ir ateidavo laiminga lopų valanda. Štai tokiame intriguojančiame keturių vyrų pokalbyje paaiškėjo, kad Martynas džinsus pats lopydavo. Su siuvimo mašina. Rodos, viską apie jį žinojau. Bet niekaip neįsivaizduoju sėdinčio prie „Singer“, seilinančio siūlo galą , veriančio į adatą ir minančio siuvimo mašiną. Geriau tegu mina greičio pedalą. Kita tema buvo... geriau patylėsiu. Užteks. Ryt poryt užmušinėsim apie 1600 kilometrų. Neramu. Apie ką kalbėsim?
Rodyti mažiau
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (5) Vytaras Radzevičius Kai užmušinėji kilometrus, automobilyje tarp pakeleivių būna įvairių reikalų. Iškalbinga tyla, spengiantys pokalbiai, trikdžius transliuojantis radijas ar kartais pasitaikantis neplanuotas atodūsis. Pagal iškvėpimo intonaciją nesunkiai suprasi, ar tai buvo priekaištas, ar ilgesys, ar šiaip norisi valgyti. Pokalbių temos būna įvairiausios. Apie tai kur nors neutralioje aplinkoje susitikę su draugais niekada nekalbėsite. Neišdrįsite. O kai po ratais vienas paskui kitą žudomi kilometrai, bet ko gali prišnekėti. Čia, Kanadoje, netikėtai pamatėme automobilį, panašų į mūsų australietišką transporto priemonę „Matildą“. Bičiulis iš Australijos Johnas savo kompanijos „Wicked campers“ veiklą išplėtė iki Kanados. Džiugina. Šios kompanijos automobiliai garsėja linksmais ir nelabai užrašais. Posakis ant kanadietiškos „matildos“ pasirodė toks pranašiškas: tylėjimas yra auksas, o lipni juosta – sidabras. Štai anądien prisiminėm lopus. Na, ne ta prasme, kai kokį žmogų taip pavadina nekultūringas šmikis. Kalbėjome apie tikrus, medžiaginius lopus. Seniau gi nepirkdavai džinsų kas kelis mėnesius. Jei jau gavai firminius, tai kokiems penkeriems metams, kol lieka tik siūlės, kniedės ir firminė emblema. Visa kita būdavo sulopyta. Kad ir kokios tvirtos būdavo tos aukso ieškotojų kelnės, bet plyšdavo ir jos. O ką daryti, jei džinsai kaip nauji, vos trejus metus nešioti? Tada ir ateidavo laiminga lopų valanda. Štai tokiame intriguojančiame keturių vyrų pokalbyje paaiškėjo, kad Martynas džinsus pats lopydavo. Su siuvimo mašina. Rodos, viską apie jį žinojau. Bet niekaip neįsivaizduoju sėdinčio prie „Singer“, seilinančio siūlo galą , veriančio į adatą ir minančio siuvimo mašiną. Geriau tegu mina greičio pedalą. Kita tema buvo... geriau patylėsiu. Užteks. Ryt poryt užmušinėsim apie 1600 kilometrų. Neramu. Apie ką kalbėsim?
Rodyti mažiau
2018 m. balandžio 26 d.
Vaizdo laiškai Nr.4. Karšta vonia
2018 m. balandžio 26 d.
Dešimtoji kelionės diena ir maudynės ledinėje upėje.
Dešimtoji kelionės diena
43 nuotraukos
2018 m. balandžio 25 d.
Devintoji kelionės diena, per kurią pasiekėme Banffą ir išsisaiškinome sniego žmogaus paslaptį. #CanadaLithuania
Keliautojai pasiekė Banffą
23 nuotraukos
2018 m. balandžio 24 d.
Tokie nutikimai (4). Martynas Starkus
Dar vienas naujas viešbutis. Šį kartą- mažame pakelės mieste lyrišku pavadinimu Lašišos...
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (4). Martynas Starkus
Dar vienas naujas viešbutis. Šį kartą- mažame pakelės mieste lyrišku pavadinimu Lašišos ranka. Taip. Lašišos ranka. Čia- Kanadoje. Žmonės šiame miestelyje verda alų. Tai vyrai vietiniame pabe jį ragauja, o moterys kovoja tapymo karus – mums įėjus dvylika jų tapė astras. Gėlės čia tokios. Bet užduotis buvo ant drobės pavaizduoti tik ketvirtį žiedo. Visos buvo susikaupusios. Turėjo po skirtingų spalvų paletę ir teptuką. Nesidairė. Vyrų veikla paprastesnė – alaus ragavimas jiems, dalykas, atrodo, mažiau streso keliantis. Tvarkėsi su tuo reikalu ramiai. Užtikrintai. Tuo metu ekranuose žiūrėjo ledo ritulį. Ne dėl to, kad tapyba jiems neįdomu. Ne. Apsaugok Dieve. Manau jie tiesiog pasitiki savo moterimis. Ir nenori trukdyti.
Į barą atėjau su nedaug pinigų ir be visokių kelionėje reikalingų dokumentų – nejaukiai jaučiuosi, kai visą šį popierizmą tenka tampytis kartu. Bet palikti juos reikia saugiai. Viešbučiuose tam būna seifai. Dažniausiai. Tad po ilgos vairavimo dienos vyksta automatiniai veiksmai: registraciją, daiktų sunešimas iš bagažinės į kambarį, wi fi pasijungimas, kitos dienos maršruto planavimas, ėjimas vakarieniauti, prieš tai paliekant svarbesnius dalykus seife. Taip buvo ir dabar. Iki paskutinio veiksmo.
- Kodą ieškai kur surinkti? – paklausė prunkšdamas Vytaras.
Taip. Aš piniginę buvai padėjęs į kambario spintoje patalpintą... mikrobangų krosnelę. Ir kelias sekundes sustingęs žiūrėjau priešais save galvodamas, kad kažkas čia ne taip. Taip! Tikrai!
- Bet jeigu rašysi apie tai, tai niekas nepatikės. Nors... kam nenutinka.
Kam nenutinka?
Rodyti mažiau
Dar vienas naujas viešbutis. Šį kartą- mažame pakelės mieste lyrišku pavadinimu Lašišos...
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (4). Martynas Starkus
Dar vienas naujas viešbutis. Šį kartą- mažame pakelės mieste lyrišku pavadinimu Lašišos ranka. Taip. Lašišos ranka. Čia- Kanadoje. Žmonės šiame miestelyje verda alų. Tai vyrai vietiniame pabe jį ragauja, o moterys kovoja tapymo karus – mums įėjus dvylika jų tapė astras. Gėlės čia tokios. Bet užduotis buvo ant drobės pavaizduoti tik ketvirtį žiedo. Visos buvo susikaupusios. Turėjo po skirtingų spalvų paletę ir teptuką. Nesidairė. Vyrų veikla paprastesnė – alaus ragavimas jiems, dalykas, atrodo, mažiau streso keliantis. Tvarkėsi su tuo reikalu ramiai. Užtikrintai. Tuo metu ekranuose žiūrėjo ledo ritulį. Ne dėl to, kad tapyba jiems neįdomu. Ne. Apsaugok Dieve. Manau jie tiesiog pasitiki savo moterimis. Ir nenori trukdyti.
Į barą atėjau su nedaug pinigų ir be visokių kelionėje reikalingų dokumentų – nejaukiai jaučiuosi, kai visą šį popierizmą tenka tampytis kartu. Bet palikti juos reikia saugiai. Viešbučiuose tam būna seifai. Dažniausiai. Tad po ilgos vairavimo dienos vyksta automatiniai veiksmai: registraciją, daiktų sunešimas iš bagažinės į kambarį, wi fi pasijungimas, kitos dienos maršruto planavimas, ėjimas vakarieniauti, prieš tai paliekant svarbesnius dalykus seife. Taip buvo ir dabar. Iki paskutinio veiksmo.
- Kodą ieškai kur surinkti? – paklausė prunkšdamas Vytaras.
Taip. Aš piniginę buvai padėjęs į kambario spintoje patalpintą... mikrobangų krosnelę. Ir kelias sekundes sustingęs žiūrėjau priešais save galvodamas, kad kažkas čia ne taip. Taip! Tikrai!
- Bet jeigu rašysi apie tai, tai niekas nepatikės. Nors... kam nenutinka.
Kam nenutinka?
Rodyti mažiau
2018 m. balandžio 23 d.
Vaizdo laiškai Nr3. Padangos
2018 m. balandžio 23 d.
Aštuntoji kelionės diena, per kurią turėjome nusigauti iki Banffo, bet nenuvažiavome nė pusės kelio, nes Sekcija pametė kaliošą.
...
Rodyti daugiau Aštuntoji kelionės diena, per kurią turėjome nusigauti iki Banffo, bet nenuvažiavome nė pusės kelio, nes Sekcija pametė kaliošą.
#CanadaLithuania
Rodyti mažiau
...
Rodyti daugiau Aštuntoji kelionės diena, per kurią turėjome nusigauti iki Banffo, bet nenuvažiavome nė pusės kelio, nes Sekcija pametė kaliošą.
#CanadaLithuania
Rodyti mažiau
Starkaus ir Radzevičiaus kelionės. Į Šiaurę. Vankuveris - Salmon Arm
19 nuotraukų
2018 m. balandžio 22 d.
Linkėjimai Lietuvos rinktinei iš ledo ritulio šalies!
2018 m. balandžio 22 d.
Tokie nutikimai (3). Martynas Starkus
Feliksas yra indėnas. Nors čia korektiška būtų vadinti – pirmosios tautos (first nation)...
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (3). Martynas Starkus
Feliksas yra indėnas. Nors čia korektiška būtų vadinti – pirmosios tautos (first nation) žmogus. Dabar ankstus rytas, lauke nelabai karšta, keturi laipsniai šilumos, bet jis basas, tik su šlepetėmis. Ir akivaizdžiai ne dėl skurdo. Su dideliu RAM'u atvyko.
- Kodėl tu taip? – paklausiau susipažinus. Čia įžanginėms mandagybėms nelabai daug laiko yra.
- Aš taip visada vaikštau. Man nešalta.
- Net per sniegą?
- Taip. Aš tau sakau.
Toks atsakymas į “kodėl?” Gerai. Važiavom į apleistą aukso kasyklą. Iki šios dienos Feliksas nežengė jos vidun, mat bijo tamsos ir vorų. Bet pamatęs mūsų operatorių su didele lempa ant kameros, ne tik sekė mums įkandin, bet netrukus aplenkė ir nubėgo toli į priekį. Per vandenį iki kelių. Ta aukso karštligė jų genuose labai gyva.
Tiesa, dar paklausiau, kokios jis genties. Atsakė, bet iš karto pamiršau. Ta prasme - kelias minutes kartojau sau tyliai, bet aišku kažkas numušė nuo minties. O vėl klausti kažkaip nepatogu. Kai dėl šio praradimo pasiguodžiau vėliau Vytarui, jis nuramino, kad indėnų gentis atsiminti tikrai sunku. Jis jų irgi nepamena. Nebent tai būtų apačiai, komančiai, navachai, dakotai, seminolai, huronai, mohikanai, irokėzai (išvardino dar kokias septynias. Ne. Aštuonias. Nebežinau).
- Nors geriausiai aš įsimenu delavarus. Tokie aiškūs.
Palikus apleistą tunelį ir kalno papėdėje betaisant aštraus akmens prakirstą padangą, mes su Feliksu ilgiau pasikalbėjom. Apie vaikus, orą ir valdžią. Dar apie gyvūnus šiek tiek.
- Čia žvėrių nedaug, - pasakojo jis. Elniai, pumos, juodieji lokiai. Lapių nėra. Bet yra vilkai. Dideli.
- Pašaudai?
- Taip. Tiesa, kartą nušoviau elnią. Tai kol galvojau, kaip čia man jį nusigabenti į savo sunkvežimį, atėjo sniego žmogus, užsimetė mano žvėrį ant kupros ir nuėjo.
- Eik sau!
- Aš tau sakau.
- O tu, ką, žiūrėjai?
- Taip. O ką turėjau daryti? Jis didelis, stiprus. Juodu kailiu ir raudonom akim. O tarp tų akių atstumas- apie metrą. Maždaug. Labai didelė galva. Aš tau sakau.
Žiūrėjau į Feliksą, bet jis nesišypsojo. Net atrodė, kad kažkiek, trumpam, paskendo savo prisiminimuose.
- Tai ko nešovei? – neatstojau. Labai smalsu pasidarė.
- Kokia prasmė? Matei mano šautuvą? Kulka per maža.
- Nebijojai?
- Ne. Jis turėjo mano briedį. Kam jam aš?
Dar jis man pasakojo daugiau visokių pamokančių, gražių istorijų. Apie darbą miške, savo nugaros trauma, užvirtus medžiui, žvejybos sezoną ir kelių metrų lašišas. Vakarop atsisveikinom.
- Sėkmės, vyrai. Aš gerai praleidau dieną. Gal dar pasimatysim.
Visai norėčiau.
p.s. Sekite mus ir instagrame. Ten visokių fotkių įmetam :)
www.instagram.com/starkausirradzeviciauskeliones
Rodyti mažiau
Feliksas yra indėnas. Nors čia korektiška būtų vadinti – pirmosios tautos (first nation)...
Rodyti daugiau Tokie nutikimai (3). Martynas Starkus
Feliksas yra indėnas. Nors čia korektiška būtų vadinti – pirmosios tautos (first nation) žmogus. Dabar ankstus rytas, lauke nelabai karšta, keturi laipsniai šilumos, bet jis basas, tik su šlepetėmis. Ir akivaizdžiai ne dėl skurdo. Su dideliu RAM'u atvyko.
- Kodėl tu taip? – paklausiau susipažinus. Čia įžanginėms mandagybėms nelabai daug laiko yra.
- Aš taip visada vaikštau. Man nešalta.
- Net per sniegą?
- Taip. Aš tau sakau.
Toks atsakymas į “kodėl?” Gerai. Važiavom į apleistą aukso kasyklą. Iki šios dienos Feliksas nežengė jos vidun, mat bijo tamsos ir vorų. Bet pamatęs mūsų operatorių su didele lempa ant kameros, ne tik sekė mums įkandin, bet netrukus aplenkė ir nubėgo toli į priekį. Per vandenį iki kelių. Ta aukso karštligė jų genuose labai gyva.
Tiesa, dar paklausiau, kokios jis genties. Atsakė, bet iš karto pamiršau. Ta prasme - kelias minutes kartojau sau tyliai, bet aišku kažkas numušė nuo minties. O vėl klausti kažkaip nepatogu. Kai dėl šio praradimo pasiguodžiau vėliau Vytarui, jis nuramino, kad indėnų gentis atsiminti tikrai sunku. Jis jų irgi nepamena. Nebent tai būtų apačiai, komančiai, navachai, dakotai, seminolai, huronai, mohikanai, irokėzai (išvardino dar kokias septynias. Ne. Aštuonias. Nebežinau).
- Nors geriausiai aš įsimenu delavarus. Tokie aiškūs.
Palikus apleistą tunelį ir kalno papėdėje betaisant aštraus akmens prakirstą padangą, mes su Feliksu ilgiau pasikalbėjom. Apie vaikus, orą ir valdžią. Dar apie gyvūnus šiek tiek.
- Čia žvėrių nedaug, - pasakojo jis. Elniai, pumos, juodieji lokiai. Lapių nėra. Bet yra vilkai. Dideli.
- Pašaudai?
- Taip. Tiesa, kartą nušoviau elnią. Tai kol galvojau, kaip čia man jį nusigabenti į savo sunkvežimį, atėjo sniego žmogus, užsimetė mano žvėrį ant kupros ir nuėjo.
- Eik sau!
- Aš tau sakau.
- O tu, ką, žiūrėjai?
- Taip. O ką turėjau daryti? Jis didelis, stiprus. Juodu kailiu ir raudonom akim. O tarp tų akių atstumas- apie metrą. Maždaug. Labai didelė galva. Aš tau sakau.
Žiūrėjau į Feliksą, bet jis nesišypsojo. Net atrodė, kad kažkiek, trumpam, paskendo savo prisiminimuose.
- Tai ko nešovei? – neatstojau. Labai smalsu pasidarė.
- Kokia prasmė? Matei mano šautuvą? Kulka per maža.
- Nebijojai?
- Ne. Jis turėjo mano briedį. Kam jam aš?
Dar jis man pasakojo daugiau visokių pamokančių, gražių istorijų. Apie darbą miške, savo nugaros trauma, užvirtus medžiui, žvejybos sezoną ir kelių metrų lašišas. Vakarop atsisveikinom.
- Sėkmės, vyrai. Aš gerai praleidau dieną. Gal dar pasimatysim.
Visai norėčiau.
p.s. Sekite mus ir instagrame. Ten visokių fotkių įmetam :)
www.instagram.com/starkausirradzeviciauskeliones
Rodyti mažiau
2018 m. balandžio 22 d.
Septintoji kelionės diena, kurios metu paaiškėjo beribis mūsų populiarumas visame pasaulyje. #CanadaLithuania
Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės akimirkos
23 nuotraukos
2018 m. balandžio 21 d.
Pasakojimas apie penktąją kelionės dieną, iš kurio taip ir nesužinosite, kodėl Vytaras graužia kelmą. #CanadaLithuania
Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionės akimirkos
44 nuotraukos
2018 m. balandžio 21 d.
Šeštoji kelionės diena, praleista tyrinėjant vietinių gelmių turtus.
#CanadaLithuania
#CanadaLithuania
Starkaus ir Radzevičiaus kelionės. Į Šiaurę. Vankuverio sala
37 nuotraukos
2018 m. balandžio 20 d.
Ketvirtoji kelionės diena, per kurią turėjome nuvažiuoti į Vankuverį, bet vietoj to sužinojome, ką iš tiesų reiškia terminas "vidury niekur".
Starkaus ir Radzevičiaus kelionės. Į Šiaurę. Ketvirtoji diena.
40 nuotraukų
2018 m. balandžio 20 d.
"Į Šiaurę" vaizdo laiškai. Nr2. Sekcija.
2018 m. balandžio 19 d.
Trečioji kelionės diena, kurią mus persekiojo įvairūs ženklai ir paaiškėjo, kokie bus mūsų ratai kelyje į Aliaską.
Starkaus ir Radzevičiaus kelionės. Į Šiaurę. Trečioji diena.
9 nuotraukos