Į Šiaurę
Į Šiaurę
2018 m. balandžio 20 d.
Ketvirtoji kelionės diena, per kurią turėjome nuvažiuoti į Vankuverį, bet vietoj to sužinojome, ką iš tiesų reiškia terminas "vidury niekur".
2018 m. balandžio 19 d.
Trečioji kelionės diena, kurią mus persekiojo įvairūs ženklai ir paaiškėjo, kokie bus mūsų ratai kelyje į Aliaską.
2018 m. balandžio 19 d.
Tokie nutikimai (2). Martynas Starkus.

Kėlėmės anksti. Penktą. Nors anoks čia ankstumas – Lietuvoje dabar 15 valanda, o mes dar...
Rodyti daugiau
Tokie nutikimai (2). Martynas Starkus.

Kėlėmės anksti. Penktą. Nors anoks čia ankstumas – Lietuvoje dabar 15 valanda, o mes dar pusiaukelėje tarp ano ir šio pasaulio. Tai jaučiasi. Nes pakirdę jau prieš valandą. Abu.
- Einu praustis, ką čia kankintis, - išlemenu Vytarui ir nueinu į vonią.
Kažkas ten ne taip su vandens tiekimu, nes bėga tik karštas. Nieko tokio. Trumpais palindimais apverdu po dušu. Nėra taip ir nepatogu. Šilta. Ta proga susigundžiau visais siūlomais viešbučio patiekalais: muilu, šampūnu, net plaukų kondicionieriumi, ką naudoju retai – kažkaip nematau reikalo. Bet čia pasidaviau momentiniam impulsui.
Nusišluosčiau, pradėjau šukuotis. Sekėsi sunkiai – plaukai buvo stipriai susivėlę ir kažkaip susipynę, susiklijavę – visiška norimo rezultato po kondicionieriaus naudojimo priešingybė. Pešiau šukomis plaukus, dirbau kantriai, atsargiai, dabodamas ir taip išretėjusią augmeniją. Bambėjau. Po visko užleidau vietą Vytarui:
- Šalto vandens nėra, tai atsargiai, nenusidegink.
Užjaučiau draugą, žinojau, kad jam jau geriau šaltą, nei karštą. Galvojau, tuoj išlys nepatenkintas. Bet ne. Turškiasi girdžiu, net patalpa dunda. Po keliolikos minučių Rdzevičius išėjo transliuodamas gaivą ir atrodė gana žvalus.
- Karštas bėga? – Paklausiau užjausdamas
- Ne. Pats tas. Reikėjo į kitą pusę sukti rankeną.
Tylėjau. Jis nieko nesakė, bet žinojau, ką galvoja. Aš ją, tą rankeną, į visas puses sukiojau. Ir nieko. Nežinau. Gal ne tą?
- O tu kondicionieriaus nenaudojai? – Pakeičiau temą.
- Ne.
- Aš tai pabandžiau. Be reikalo, aišku, krūvą plaukų palikau besišukuodamas. Vytaras pažiūrėjo į mane, nuėjo į vonią, grįžo ir ištiesė mažą, baltą buteliuką:
- Šituo plovėi?
- Aha. Šūdas.
- Gal ir ne. Čia kūno losjonas- tepalas kūnui, supranti? Jo nereikia į plaukus dėti.
Paėmiau. Perskaičiau smulkų užrašą. Tikrai. “Body lotion” parašyta. Velnias, buvau įsitikinęs, kad ten kondicionierius. Susimauk tu man taip. Du iš eilės prasileidau, a?
Toliau kuitėmės prie lagaminų abu. Nieko nekalbėjom. Tada Radzevičius pakėlė galvą ir tarė:
- Ne gerai. Jei tave tai paguos, tai aš šiandien dantis su rankų kremu išsivaliau.
Paguodė. Ir šiaip – per daug kosmetikos naudojam. Nieko gero. O dar ta aklimatizacija.
Turim mašiną. Išvykstam į Kanadą.
p.s. Sekite mus ir instagrame. Ten visokių fotkių įmetam :)
www.instagram.com/starkausirradzeviciauskeliones
Rodyti mažiau
Tokie nutikimai (2). Martynas Starkus.  

Kėlėmės anksti. Penktą. Nors anoks čia ankstumas – Lietuvoje dabar 15 valanda, o mes dar pusiaukelėje tarp ano ir šio pasaulio. Tai jaučiasi. Nes pakirdę jau prieš valandą. Abu. 
- Einu praustis, ką čia kankintis, - išlemenu Vytarui ir nueinu į vonią.  Kažkas ten ne taip su vandens tiekimu, nes bėga tik karštas. Nieko tokio. Trumpais palindimais apverdu po dušu. Nėra taip ir nepatogu. Šilta. Ta proga susigundžiau visais siūlomais viešbučio patiekalais: muilu, šampūnu, net plaukų kondicionieriumi, ką naudoju retai – kažkaip nematau reikalo. Bet čia pasidaviau momentiniam impulsui.  
Nusišluosčiau, pradėjau šukuotis. Sekėsi sunkiai – plaukai buvo stipriai susivėlę ir kažkaip susipynę, susiklijavę – visiška norimo rezultato po kondicionieriaus naudojimo priešingybė. Pešiau šukomis plaukus, dirbau kantriai, atsargiai, dabodamas ir taip išretėjusią augmeniją. Bambėjau. Po visko užleidau vietą Vytarui: 
- Šalto vandens nėra, tai atsargiai, nenusidegink. 
Užjaučiau draugą, žinojau, kad jam jau geriau šaltą, nei karštą. Galvojau, tuoj išlys nepatenkintas. Bet ne. Turškiasi girdžiu, net patalpa dunda. 
Po keliolikos minučių Rdzevičius išėjo transliuodamas gaivą ir atrodė gana žvalus. 
- Karštas bėga? – Paklausiau užjausdamas 
- Ne. Pats tas. Reikėjo į kitą pusę sukti rankeną. 
Tylėjau. Jis nieko nesakė, bet žinojau, ką galvoja. Aš ją, tą rankeną, į visas puses sukiojau. Ir nieko. Nežinau. Gal ne tą? 
- O tu kondicionieriaus nenaudojai? – Pakeičiau temą.  
- Ne. 
- Aš tai pabandžiau. Be reikalo, aišku, krūvą plaukų palikau besišukuodamas. 
Vytaras pažiūrėjo į mane, nuėjo į vonią, grįžo ir ištiesė mažą, baltą buteliuką: 
- Šituo plovėi? 
- Aha. Šūdas. 
- Gal ir ne. Čia kūno losjonas- tepalas kūnui, supranti? Jo nereikia į plaukus dėti. 
Paėmiau. Perskaičiau smulkų užrašą. Tikrai. “Body lotion” parašyta. Velnias, buvau įsitikinęs, kad ten kondicionierius. Susimauk tu man taip. Du iš eilės prasileidau, a? 
Toliau kuitėmės prie lagaminų abu. Nieko nekalbėjom. Tada Radzevičius pakėlė galvą ir tarė: 
- Ne gerai. Jei tave tai paguos, tai aš šiandien dantis su rankų kremu išsivaliau.  
Paguodė. Ir šiaip – per daug kosmetikos naudojam. Nieko gero. O dar ta aklimatizacija.  
Turim mašiną. Išvykstam į Kanadą. 
p.s. Sekite mus ir instagrame. Ten visokių fotkių įmetam :) 
www.instagram.com/starkausirradzeviciauskeliones
2018 m. balandžio 18 d.
Antroji kelionės diena, kupina sentimentų laikams be naujųjų technologijų.
2018 m. balandžio 18 d.
"Į Šiaurę" vaizdo laiškai. Nr1.
2018 m. balandžio 17 d.
Nutikimai. Martynas Starkus.
- Tilps tavo lagamine dar vienas maišas? – Paklausiau Vytaro prieš pat registraciją #TurkishAirlines skrydžiui į...
Rodyti daugiau
Nutikimai. Martynas Starkus.
- Tilps tavo lagamine dar vienas maišas? – Paklausiau Vytaro prieš pat registraciją #TurkishAirlines skrydžiui į Stambulą, kur mes pernakvosime, o paskui, rytoj, jau pakilsime didesniam žingsniui – skrydžiui per Atlantą į Čikagą.
- Tilps. Be problemų. Duok šian.
Paėmęs iš manęs daiktus Vytaras pasilenkė prie lagamino ir ėmėsi krapštytis prie užrakto kodo, norėdamas jį atidaryti. Nejučiomis prisiminiau Australiją, kuomet, dar naujas ir gražus daiktas buvo laužomas Brisbeino muitinėje atsitiktiniam patikrinimui, nes šeimininkas jo užraktų kodus sugebėjo paprasčiausiai pamiršti. Suprantama - ilgas skrydis, nauji skaičiai – nėra lengva.
Tačiau ir dabar vaizdas atrodė gana panašiai. Tik pareigūnai su replėmis ir visrakčiais nestovėjo šalia. Kol aš taip buvau nugrimzdęs į prisiminimus, maišas lagamine dar neatsirado, o mano bičiulis vis labiau kaito nuo pastangų. Supratau, kad jau pradėjo nervintis. Už mūsų eilė prie registracijos ilgėjo. Vytaras užsidėjo akinius.
- Koks ten tas kodas? 456? Ar 654? Pameni?
- 456, - atsakiau užtikrintai. Aišku aš jį įsiminiau visam laikui. Nes juk galėjo pasikartoti. Ir kartojosi.
- Hmm... Netinka. Neatsidaro.
- Nei vienas?
- Nei vienas. – O po pauzės pridūrė:- Ir vėl. Prasideda.
Radzevičius jau akivaizdžiai pyko. Atėjau pagelbėti. Žmonių aplink vis daugėjo, bet jie dar buvo mandagūs ir kantrūs. Laukė, o mes, jau abu, vis sukiojome kombinacijas. Nieko. Nei krust, nei trakšt.
Žengiau žingsnį atgal. Tuo pat metu situacija atrodė ir juokinga, ir erzinanti. Na kaip su juo keliauti? Ką? Jau pirmą minutę problemos. Anksčiau kažkaip vėliau viskas prasidėdavo. O dabar štai, dar su namiškiais neatsisveikinus. Gal tie lagaminai paseno, laikas keisti? Bet ne, dar visai geri, mano vis dar puikiai tarnauja…. Pala.
Žengiau žingsnį link prakaito jau išmušto draugo.
- Žinai, manau, viskas būtų daug greičiau, jei kodą rinktum ant savo lagamino. Jis ten, toliau. O mano palik ramybėje ir nebelaužyk. Vytaras pakėlė galvą. Pažiūrėjo rodoma kryptimi, nusikeikė, tada nusišypsojo ir patraukė link beveik vienodai atrodančio, tik kiek didesnio, sidabrinio lagamino kiek atokiau. Pora jau gerai treniruotų pirštų judesių ir užraktai iš karto pasidavė.
Eilė sutartinai atsiduso. Registracija pajudėjo.
Viskas būtų gerai, tik dabar turiu šiek tiek nerimo ir aš- Vytaro kodas taip įstrigo galvoje, kad nesu tikras, ar gerai atsimenu savąjį.
Tiek to, patikrinsiu Čikagoje.
Rodyti mažiau
Nutikimai. Martynas Starkus. - Tilps tavo lagamine dar vienas maišas? – Paklausiau Vytaro prieš pat registraciją #TurkishAirlines skrydžiui į Stambulą, kur mes pernakvosime, o paskui, rytoj, jau pakilsime didesniam žingsniui – skrydžiui per Atlantą į Čikagą. - Tilps. Be problemų. Duok šian. Paėmęs iš manęs daiktus Vytaras pasilenkė prie lagamino ir ėmėsi krapštytis prie užrakto kodo, norėdamas jį atidaryti. Nejučiomis prisiminiau Australiją, kuomet, dar naujas ir gražus daiktas buvo laužomas Brisbeino muitinėje atsitiktiniam patikrinimui, nes šeimininkas jo užraktų kodus sugebėjo paprasčiausiai pamiršti. Suprantama - ilgas skrydis, nauji skaičiai – nėra lengva. Tačiau ir dabar vaizdas atrodė gana panašiai. Tik pareigūnai su replėmis ir visrakčiais nestovėjo šalia. Kol aš taip buvau nugrimzdęs į prisiminimus, maišas lagamine dar neatsirado, o mano bičiulis vis labiau kaito nuo pastangų. Supratau, kad jau pradėjo nervintis. Už mūsų eilė prie registracijos ilgėjo. Vytaras užsidėjo akinius. - Koks ten tas kodas? 456? Ar 654? Pameni? - 456, - atsakiau užtikrintai. Aišku aš jį įsiminiau visam laikui. Nes juk galėjo pasikartoti. Ir kartojosi. - Hmm... Netinka. Neatsidaro. - Nei vienas? - Nei vienas. – O po pauzės pridūrė:- Ir vėl. Prasideda.  Radzevičius jau akivaizdžiai pyko. Atėjau pagelbėti. Žmonių aplink vis daugėjo, bet jie dar buvo mandagūs ir kantrūs. Laukė, o mes, jau abu, vis sukiojome kombinacijas. Nieko. Nei krust, nei trakšt. Žengiau žingsnį atgal. Tuo pat metu situacija atrodė ir juokinga, ir erzinanti. Na kaip su juo keliauti? Ką? Jau pirmą minutę problemos. Anksčiau kažkaip vėliau viskas prasidėdavo. O dabar štai, dar su namiškiais neatsisveikinus. Gal tie lagaminai paseno, laikas keisti? Bet ne, dar visai geri, mano vis dar puikiai tarnauja…. Pala. Žengiau žingsnį link prakaito jau išmušto draugo. - Žinai, manau, viskas būtų daug greičiau, jei kodą rinktum ant savo lagamino. Jis ten, toliau. O mano palik ramybėje ir nebelaužyk.
Vytaras pakėlė galvą. Pažiūrėjo rodoma kryptimi, nusikeikė, tada nusišypsojo ir patraukė link beveik vienodai atrodančio, tik kiek didesnio, sidabrinio lagamino kiek atokiau. Pora jau gerai treniruotų pirštų judesių ir užraktai iš karto pasidavė.  Eilė sutartinai atsiduso. Registracija pajudėjo. Viskas būtų gerai, tik dabar turiu šiek tiek nerimo ir aš- Vytaro kodas taip įstrigo galvoje, kad nesu tikras, ar gerai atsimenu savąjį.  Tiek to, patikrinsiu Čikagoje.
2018 m. balandžio 16 d.
Trumpai apie ilgą dar vienos kelionės pradžią.
Susipažinkite: ši žavi mergina yra mūsų naujo projekto "Į Šiaurę" emblemos autorė - meistrė Aistė iš #RamasTattoo salono.
Susipažinkite: ši žavi mergina yra mūsų naujo projekto "Į Šiaurę" emblemos autorė - meistrė Aistė iš #RamasTattoo salono.

Puikus ir linksmas darbas. Nuotraukoje matote eskizą, jei smalsu susipažinti su galutiniu rezultatu - nueikite ir pamėkite mus instagrame: www.instagram.com/starkausirradzeviciauskeliones/

Į viršų