Pasinaudodama tuo Sovietų Rusija paskelbė Bresto taikos sutartį negaliojančia (ji buvo pasirašyta 1918 m. kovo 3 d. ir buvo labai nepalanki Sovietų Rusijai) ir pasiuntė Raudonosios armijos dalinius atsiimti prarastus regionus, jų tarpe ir Lietuvą. Tačiau Lietuva tuo metu jau buvo pasiskelbusi nepriklausoma šalimi, o pasibaigęs karas įnešė daug sumaišties į Europos jėgų balansą, todėl, bent iš pradžių, Sovietų Rusija nusprendė nesiremti jėga. 1918 m. gruodžio 8 d. Vilniuje pogrindyje sudaryta Lietuvos laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių vyriausybė, vadovaujama Vinco Kapsuko. Ji gruodžio 16 d. paskelbė Lietuvą esant Lietuvos Tarybų Respublika. Sovietų Rusija po kelių dienų ją pripažino. Tokiu būdu bolševikams atsivėrė kelias prijungti Lietuvą priė Sovietų Rusijos.
1918 m. paskutinėmis dienomis Raudonoji armija kirto Lietuvos sieną ir dar tais pačiais metais užėmė Švenčionis, Uteną ir Rokiškį. 1919 m. pirmomis dienomis buvo užimti Vilnius ir Šiauliai, Lietuva prarado daugiau kaip pusę savo teritorijos. Šalis tuo metu turėjo labai menką savanorių kariuomenę, dauguma joje buvo neapmokyti. Lietuvos kariuomenė buvo pradėta kurti tik 1918 m. lapkričio 23 d. Iki tol jos kūrimui priešinosi vokiečiai, tačiau jiems pralaimėjus Pirmajį Pasaulinį karą, padėtis pasikeitė. Nepaisant to, kad Lietuvos kariuomenė buvo jauna ir nepatyrusi, stokojanti ginkluotės, ji sugebėjo labai greitai konsoliduotis ir efektyviai pasipriešinti Raudonajai armijai.
1919 m. vasario mėn. po kautynių prie Kėdainių, Jiezno ir Alytaus bolševikų puolimas buvo sustabdytas. Reiktų pažymėti, kad šiose kovose su Raudonąja armija lietuvių savanoriams talkino ir vokiečiai. Jie buvo suinteresuoti talkinti Lietuvai, nes norėjo apsaugoti Latvijoje buvusius vokiečių dalinius - būsimus bermontininkus. Netrukus Raudonoji armija ėmė trauktis, kol galiausiai 1919 m. rugpjūtį buvo galutinai išstumta iš Lietuvos. Tokiems savanorių sėkmingiems veiksmams įtakos turėjo ir tai, kad Sovietų Rusijoje vyko pilietinis karas, be to, ji kariavo ir su Lenkija (dalis karinių veiksmų tarp Tarybų Rusijos ir Lenkijos vyko Vilniaus krašte). Deja, Lietuvos nepriklausomybei tuo metu grasino ne tik bolševikai.
1919 m. viduryje į vakarinę šalies dalį įsiveržė Pavelo Bermonto vadovaujama provokiškos orientacijos kariuomenė ir pradėjo siaubti kraštą. Ji nesutiko didelio pasipriešinimo, nes Lietuvos kariuomenė tuo metu kovojo su Raudonaja armija. 1919 m. rudenį išstūmus bolševikus savanoriai pagaliau galėjo susikoncentruoti ties nauja grėsme ir 1919 m. lapkričio 21 – 23 d. ties Radviliškiu įveikė bermontininkus. Nuo visiško sutriuškinimo juos išgelbėjo tik Vakarų įsikišimas. Derybų metu buvo sutarta, kad P. Bermonto daliniams bus leista pasitraukti iš šalies. Paskutiniai bermontininkų daliniai iš Lietuvos pasitraukė 1919 m. gruodžio 15 d. Tokiu būdu pasibaigė antrasis Lietuvos nepriklausomybės kovų etapas. Deja, jis nebuvo paskutinis.
Rimčiausia grėsme Lietuvos valstybingumui tapo Lenkija. 1919 m. išryškėjo lenkų siekis prijungti prie Lenkijos Vilniaus kraštą. Šie siekiai įgavo realų pagrindą 1919 m. balandžio 19 d., kuomet lenkų kariuomenė išstūmė bolševikus iš Vilniaus. Iki vasaros pabaigos buvo užimti Žiežmariai, Molėtai, Širvintos. Lietuvos kariuomenė negalėjo pasipriešinti, nes vis dar vyko kovos su Raudonaja armija. Tuo metu Antantę (1904 – 1907 m. Rusijos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos sudarytas karinis ir politinis blokas, kaip atspara Trilypei sąjungai, į kurią įėjo Vokietija, Austrija – Vengrija ir Italija) kovos Pabaltijyje neramino, nes jie šį kraštą įsivaizdavo kaip dalį vieningo antisovietinio fronto. Siekdama sustabdyti kovas Antantė 1919 m. rugpjūtį nustatė demarkacinę liniją tarp Lietuvos ir Lenkijos, tokiu būdų sustabdydama Lenkijos ekspanciją. Tokia padėtis išliko iki 1920 m. rugpjūčio mėn., kuomet Raudonoji armija išstūmė lenkus iš Vilniaus krašto ir, remdamasi 1920 m. liepos 12 d. sutartimi, grąžino jį Lietuvai.
Atgavusi Vilniaus kraštą Lietuva pradėjo derybas su Lenkija. 1920 m. buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, remiantis kuria Vilnius atiteko Lietuvai. Deja, Lenkija nebuvo linkusi jos laikytis. Jau 1920 m. spalio 9 d. lenkų kariuomenė, vadovaujama L. Želigovskio, užėmė Vilnių ir stengėsi veržtis gilyn į šalį. Tačiau Lietuvos kariuomenė šiuos siekius sustabdė, 1920 m. lapkritį laimėjusi mūšius prie Širvintų ir Giedraičių. Tolesnį Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių sustabdė Tautų Sąjunga. Tačiau Vilniaus klausimas taip ir nebuvo išspręstas. Vilnius ir jo apylinkės Lenkijai priklausė iki 1939 m.
Nepriklausomybės kovos parodė pasauliui, kad jauna valstybė vertina savo laisvę ir negailėdama jėgų kovos dėl jos. Viena po kitos atremtos grėsmės suvienijo tautą, užgrūdino ją ateities išbandymams.
Iš viso per nepriklausomybės kovas žuvo apie 2500 Lietuvos karių.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
