Karo pradžioje Ukrainos vadovybė iš Vakarų prašė ginkluotės, o į Ukrainą vykstančius savanorius iš kitų šalių ragino pasirinkti kitokį būdą prisidėti prie gynybos nuo Rusijos puolimo, nei vykimas į frontą. 2023-ųjų antrojoje pusėje situacija pasikeitė – dėl užsitęsusių kovų ir patirtų nuostolių Ukraina susidūrė su jau esančių fronte karių pakeitimo problemomis.
Mobilizacijos problemos
Ukrainos valdžios ir kariuomenės atstovai žiniasklaidai pusiau oficialiai pripažįsta, kad šiuo metu jau trūksta ne tik, ar ne tiek, ginkluotės, kiek žmonių pakeisti tuos, kurie jau fronte kariauja ilgą laiką.
BBC turimais duomenimis, nuo 2022-aisiais prasidėjusio karo pradžios nelegaliai sieną su Rumunija, Moldova, Lenkija, Vengrija ir Slovakija kirto apie 20 tūkst. ukrainiečių vyrų. Dar apie 21 tūkst. ukrainiečių buvo pagauti bandantys nelegaliai kirsti sieną.
V. Zelenskis pripažino, jog šalyje nuo 2022-ųjų vasario „dešimteriopai“ išaugo atleidimo nuo tarnybos atvejų dėl sveikatos problemų. Ukrainos medicininės karinės komisijos priimtus sprendimus jis pavadino korupciniais.
Buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas Viktoras Muženka pripažino, kad šalis susiduria su mobilizacijos problemomis ir netgi pasiūlė pereiti prie pokyčių fronte – pasirinkti gynybinę su kontrpuolimais taktiką ir auginti „kokybišką rezervą“. Jis taip pat akcentavo, kad Ukrainoje susidarė situacija, kai žmonės „prarado šalies išlikimo klausimo aštrumą“ ir dėl to kyla problemų su mobilizacija.
Karui įstrigus ir Rusijai pasitraukus į gynybinį bei sekinantį karą jau užimtose teritorijose Ukrainos pajėgoms vis sunkiau surasti vidinių rezervų įtikinti žmones dėl būtinybės viską metus imti ginklą į rankas ir ginti tėvynę.
Šią savaitę Ukrainos prezidento administracijos patarėjas Serhijus Leščenka viešai kritikavo jaunus ukrainiečius vyrus dėl šių nenoro eiti į frontą.
„Kariuomenė turi permąstyti savo požiūrį, nes tai, ką girdime, nėra normalu. Negali šalis kariauti su 54-erių šturmuotojais. Gydymą praėję kariai kalba – pilni sporto klubai 25-ių „kačiokų“ ir „ambalų“, kurie galėtų pakeisti mus – 54-erių šturmuotojus, kodėl taip vyksta?“ – „Focus“ cituojamas S. Leščenka.
Dar rugsėjo mėnesį „Davinčio vilkų“ bataliono karo lauko medikė Alina Michailova rėžė dar atviriau ir pareiškė, kad apie jokią greitą pergalę, su dabartinėmis Ukrainos visuomenės atsipalaidavimo nuotaikomis, ir galvoti neverta.
„Sakyti, kad Krymas bus mūsų kitais metais – tai toks geras antausis visiems kariams, nes apie tai šiandien negali būti jokios kalbos, jeigu kiekvienas iš mūsų nedės pastangų dėl fronto bet kokiu statusu – kariniu, savanorystės, pilietinio žmogaus, kuris „ačiū“ kariui pasako ir nenuleidžia akių, matydami neįgalų karį. Mes šiandien labai atsipalaidavę dėl to, kad pergalė mūsų. Jos nebus – nei šiandien, nei rytoj, nei po metų. Tam, kad ji būtų, mums reikia mobilizuotis ir gerokai save supurtyti“, – tuomet aiškino A. Michailova.
Numatomi struktūriniai pokyčiai
Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos sekretorius Oleksijus Danilovas šią savaitę atskleidė numatomus pokyčius, kurie palies mobilizaciją Ukrainoje. Jo teigimu, bus siekiama pasitelkti dvi didžiausiais Ukrainoje darbuotojų samdymo bendroves. Jos turės ieškoti žmonių kariuomenei, kurie turi konkrečių tai pozicijai reikalingų gebėjimų, vietoje dabartinės tvarkos „imti visus pagal sąrašą“.
O. Danilovo teigimu, mobilizacija bus „daug lankstesnė“. Darbuotojų samdymo bendrovės skelbs atvirus konkursus konkrečioms pozicijoms, į kurias iš pradžių galės pretenduoti tie, kurie nori dirbti konkretų darbą.
Ukrainos prezidento patarėjas Mychailo Podoliakas šią savaitę taip pat įvardijo 4 kryptis, kuriose numatomi pokyčiai mobilizacijos tvarkoje: kitokia komunikacija; kitoks karinio ir psichologinio pasirengimo organizavimas; kitoks paskirstymas tų, kurie nori dirbti Ukrainos kariuomenėje; sumažinti asmeninių nuomonių apie karo eigą, mobilizaciją srautą.
Situaciją su ukrainiečių ėjimu ar nenoru eiti į frontą tv3.lt tinklalaidėje „Sukasi pasaulis“ aptarė žurnalistai Vilmantas Venckūnas ir Andrius Jakimčuk.
„90 proc. apklausoje Lietuvoje dalyvavusių ukrainiečių buvo moterys, tik 10 proc. vyrų. Užimtumo tarnybos duomenimis, iš tų 85 tūkst. atvykusių į Lietuvą 30 proc. yra 20-60 metų amžiaus vyrai. Profesoriaus T. Janeliūno teigimu, tie 10 proc. gali rodyti, kad ukrainiečių vyrai nenori būti pastebėti. Aš manyčiau, kad ir tie 30 proc. skaičius gali būti didesnis – ukrainiečių vyrų Lietuvoje – ir čia yra ta pilkoji zona. Klausimas, ar jie visai legaliai išvyko iš šalies ir pateko į Lietuvą. Kitas dalykas yra tas moralinis – jie nenori lįsti į dienos šviesą, nes gal jaučia gėdą ir baiminasi „užmėtymo akmenimis“, – tinklalaidėje „Sukasi pasaulis“ pasakojo V. Venckūnas.
Plačiau apie tai – vaizdo ištraukoje, kurią rasite teksto viršuje. O dar daugiau diskusijų apie įvykius ir politinius procesus – pilname „Sukasi pasaulis“ epizode, kurį rasite čia:
ARBA čia:
