Audringi jaunimo judėjimai Vakaruose, priešinimasis sovietinei okupacijai Čekoslovakijoje 1968 m., tapo tolimu, tačiau vis labiau viliojančiu pavyzdžiu išoriškai apsnūdusios ir ramios Lietuvos jaunimui. Šitie įvykiai nebuvo paslaptis ir lėtam, taikaus būdo, apsiskaičiusiam, tačiau gana uždaro būdo, devyniolikmečiui moksleiviui - kauniečiui Romui Kalantai. Kaip rašoma Egidijaus Aleksandravičiaus ir Sauliaus Žuko sudarytoje knygoje „Romo Kalantos auka“: „Romas rašė eilėraščius, domėjosi muzika, ypač „The Beatles“, hipių judėjimu, kuris, anot jo, kovojo su melu ir neteisybe.
Pokalbiuose su savo draugais jis, kaip tvirtino brolis, aptarinėjo karą Vietname, susideginimus, taip pat čeko, filosofijos studento, tapusio Rytų Europos kovojančio jaunimo simboliu, Jano Palacho savižudybę“. 1972 m.gegužės 14 dieną, vidurdienį, R. Kalanta atėjo į Kauno muzikinio teatro sodelį, mėgstamą Kauno hipių susirinkimo vietą ir, sušukęs “Laisvę Lietuvai’, apsipylė benzinu.
Jo gyvybės išgelbėti nepavyko. Mieste tvyrojo įtampa, kuri per R.Kalantos laidotuves gegužės 18 d., valdžios atstovams specialiai ir slaptai paankstinus laidotuvių laiką, prasiveržė jaunimo pasipiktinimu, kuris išsirutuliojo į dviejų dienų jaunimo demonstracijas Kauno miesto centre skanduojant šūkius „Laisvę Lietuvai“, „Laisvė“, „Rusai, lauk iš Lietuvos“.
Prisijungė ir vyresnės kartos žmonių. R.Kalantos susideginimo vietoje degė žvakės, gulėjo gėlės, buvo sakomos kalbos. Prasidėjo susidūrimai su milicija, buvo daug sužeistų. Įsijungus ginkluotiems Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės kareiviams, jaunimo pasipriešinimas buvo nuslopintas (ypač žiauriai žmonės buvo mušami antrąją, gegužės 19 d.). Susidūrimuose ir demonstracijose galėjo dalyvauti apie kelis tūkstančius žmonių, pirmąją dieną – dar daugiau. Tuo tarpu slopintojų (represiniuose veiksmuose ir ideologinio spaudimo kompanijoje) tomis dienomis buvo daugiau.
Prasidėjo suėmimai. Daugelis dalyvių buvo tyliai pašalinti iš aukštųjų mokyklų arba „apdoroti“ naudojant grasinimus, šantažą, net fizinę prievartą. Įdomi aplinkybė yra ta, kad visi sulaikytieji ir nuteistieji buvo kaltinami ne politiniu pagrindu, o tiesiog už viešosios tvarkos pažeidimus. Tuo norėta sumenkinti demonstracijų prasmę, kai jaunų žmonių asmens laisvės reikalavimas tose gegužės riaušėse virto reikalavimu“Laisvę Lietuvai“.
Po 1972 metų gegužės įvykių Lietuvoje susidegino ar bandė tai padaryti dar keli žmonės. Gegužę Varėnoje - V. Stonis (mirė ligoninėje), birželį Kaune - Andrius Andriuškevičius (mirė), Z. Ališauskas (išgyveno), rugpjūtį – Antanas Kalinauskas, einantis karinę tarnybą Latvijoje, (mirė). Apie šiuos įvykius tuomet visuomenė nesužinojo, jie buvo nuslėpti, nesukėlė masinių demonstracijų ir todėl neturėjo tokios didelės reikšmės Lietuvos pasipriešinimo judėjimui kaip Kalantinės.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
