Pasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui Paryžiaus taikos konferencija (veikusi 1919 – 1920 m. ir turėjusi nubrėžti pokario Europos gaires) Klaipėdos kraštą atskyrė nuo Vokietijos. Lietuvos atstovai šioje konferencijoje iškėlė oficialų reikalavimą grąžinti kraštą Lietuvai.
Deja, šie reikalavimai nebuvo patenkinti, iš esmės, dėl to, kad pačios Lietuvos likimas tuo metu formaliai dar nebuvo nuspręstas. Klaipėdos krašto administravimas laikinai buvo priskirtas Prancūzijai, kuri padėties krašte nepakeitė – ir toliau jam faktiškai vadovavo vietinė vokiečių savivalda. Netrukus išaiškėjo, kad didžiosios valstybės Klaipėdos kraštą mato kaip „laisvąjį kraštą“, kurį valdytų Tautų Sąjunga (1919 m. įkurta tarptautinė organizacija, turėjusi išlaikyti pasaulyje taiką). Matydama, kad taikių derybų būdų vargu ar pavyks pasiekti norimų rezultatų, Lietuva 1922 m. pradžioje pradėjo svarstyti variantą kaip prijungti Klaipėdą panaudojus jėgą.
1922 m. pabaigoje padėtis tapo kritiška, paaiškėjo, kad speciali komisija, turėjusi nulemti Klaipėdos krašto likimą, netrukus priims sprendimą ir jis bus nepalankus Lietuvai. Buvo sušauktas nepaprastasis vyriausybės posėdis, kuriame nuspręsta improvizuoti Klaipėdos krašto lietuvių „sukilimą“. 1923 m. sausio 15 d. “sukilėliai” (reguliariosios kariuomenės kariai perrengti civiliais drabužiais) užėmė Klaipėdą, o sausio 19 d. Šilutėje Vyriausiasis Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, vadovaujamas žinomo visuomenės veikėjo Martyno Jankaus, priėmė deklaraciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos autonomijos teisėmis. Iš viso, operacijoje dalyvavo apie 1500 karių iš Lietuvos.
Neapsieita ir be nuostolių: per karo veiksmus žuvo dvylika lietuvių. Deja, fizinis krašto užėmimas tebuvo pirmas žingsnis į krašto prijungimą prie Lietuvos. Norint, kad susijungimas būtų įteisintas, reikėjo pasiekti, kad tą pripažintų tarptautinė bendruomenė. Derybos su didžiosiomis valstybėmis dėl Klaipėdos krašto perėmimo buvo nepaprastai sunkios. Pirmiausia dėl to, kad krašte susikirto daugelio kaimynių interesai. Lenkija tuo metu puoselėjo viltis atkurti federacinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tuo tarpu kitos kaimynės, Vokietijos, interesas buvo krašte gyvenę vietos vokiečiai. Vis dėlto, dėka didelių Lietuvos diplomatų pastangų 1923 m. vasario 16 d. atiduoti Klaipėdos kraštas Lietuvai atiduotas kaip autonominį vienetas, o 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos atstovai pasirašė konvenciją dėl Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos.
Klaipėdos krašto atgavimas buvo nepaprastai svarbus įvykis jaunos Lietuvos valstybės istorijoje. Jis leido turėti išėjimą prie Baltijos jūros, o tai buvo labai sbarbu tiek politiniu tiek ir ekonominiu atžvilgiu. Be to, sėkmingas krašto susigrąžinimos suteikė vilčių, kad ateityje gali pavykti susigrąžinti kitą prarastą sritį – Vilniaus kraštą.
Daugiau sužinoti apie svarbiausius šimtmečio įvykius ir atiduoti savo balsą galite ČIA!
