Tautinių jėgų bei pažiūrų spektras yra labai platus - ir jis visas turi būti „užpildytas“ atitinkamomis organizacijomis - lygiai taip pat, kaip jau yra „užpildytas“ kosmopolitinis spektras (net su kaupu).
Žmonės, savo įsitikinimais esantys tautininkais (ar - vartojant tarptautinį terminą - nacionalistais), sudaro ne mažiau kaip pusę Lietuvių Tautos (o aš manau, kad žymiai daugiau nei pusę). Kitą dalį, nors ir labai nemalonu tai pripažinti, sudaro kosmopolitai.
Deja, įvairiose Lietuvos partijose ir vieni, ir kiti - ir tautininkai (nacionalistai), ir kosmopolitai - yra gerokai susimaišę, kadangi kosmopolitai (dažniausiai sulindę į įvairių partijų vadovybes) tyčia vengia save aiškiai įvardinti ir slepiasi (maskuojasi) įvairiais kitais vardais, bandydami įteigti, jog realiame gyvenime egzistuoja ne nacionalistai (tautininkai) ir kosmopolitai, o kažkokie abstraktūs „dešinieji“ ir „kairieji“.
Nors jau nemažai žmonių Lietuvoje vis aiškiau supranta, kad tie „dešinieji“ kosmopolitai niekuo iš esmės „nesiskiria“ nuo tų „kairiųjų“ kosmopolitų, bet ši propaganda vis dar klaidina žmones.
Paaiškinsiu paprastai - yra dvi pagrindinės pasaulinės ideologijos - nacionalizmas ir kosmopolitizmas. Tačiau kiekvienoje iš šių ideologijų yra labai daug įvairių krypčių - pagal požiūrį į valstybės vaidmenį visuomenės gyvenime, valstybės valdymo formas, požiūrį į socialinius ir ekonominius klausimus, jų sprendimo metodus, ir taip toliau ...
Todėl nėra vienos kažkokios „idealios“ nacionalistų (tautininkų) partijos nei Lietuvoje, nei kitose valstybėse.
Lygiai, kaip nėra ir vienos kosmopolitinės partijos.
Tačiau būtent kosmopolitai po Antrojo pasaulinio karo šiuo metu valdo absoliučią daugumą Lietuvos (ir Europos bei JAV) turtų, ir kaip tik todėl turi realią galimybę valdyti valstybes, o nacionalistams (bet kokioms nacionalistinėms partijos ir organizacijoms) vyriausybiniu ir parlamento lygmenyje trukdyti ar net ir apskritai uždrausti dalyvauti rinkimuose.
Kaip tik todėl Lietuvoje yra net kelios dešimtys kosmopolitinių partijų (jų tarpe visos valdžioje esančios ir buvusios), ir tik keletas smulkių partijų, kurias galima pavadinti tautinėmis-nacionalistinėmis.
Pagrindinė Lietuvos ir net Europos problema tame, kad įvairios kosmopolitinės partijos, pasinaudodamos savo milžiniška finansine ir oficialios valdžios įtaka žiniasklaidos priemonėms, labai sėkmingai mulkina rinkėjus, vaidindamos savo tariamą tautiškumą.
Nors iš tikro realiai daro viską visiškai priešingai - ir mes tą jau labai akivaizdžiai matome: Lietuvių Tauta labai sparčiai nyksta (ypač dėl emigracijos, savižudybių, nusikalstamumo, mažo gimstamumo - o tai juk bendro nusivylimo Lietuvos Valstybe išraiška), Lietuvoje labai sparčiai daugėja imigrantų - ne lietuvių, lietuvių kalbą išstumia anglų kalba (ir kitos kalbos - rusų, lenkų, ...), ...
Bendra išvada būtų tokia:
Kadangi Lietuvoje nacionalistų partijų bei organizacijų mažai ir jos negausios, tai aš esu įsitikinęs, kad vienintelė galimybė turėti kažkokią įtaką Valstybėje yra vienos bendros nacionalistinės partijos, kurioje būtų labai įvairios, gana savarankiškos frakcijos, įkūrimas.
Deja, labai sunku įtikinti labai įvairius asmenis, su labai skirtingais požiūriais į įvairius socialinius, valdžios organizavimo, tarptautinius ir kitus klausimus, kad būtina susivienyti, kartu neprarandant savo „atskirybių“.
Vis tik pamažu šis nacionalistinių jėgų konsolidacijos procesas juda į priekį.
Bet apie tai skaitykite kitame straipsnyje.
Kęstutis Čeponis yra Lietuvių Tautinio Centro pirmininko pavaduotojas ideologijai
