Sėkmės istorijos

Esu 31-rių metų, auginanti dvi nuostabias dukrytes - mama, bei turinti patį šauniausią vyrą – žmona, ir prie viso šito gėrio dar prisideda – sėkminga verslininkė. Augau daugiavaikėje šeimoje, todėl ne viską turėjau ko norėjau, bet visada žinojau, kad kai užaugsiu nusipirksiu ką norėsiu. Mažais žingsneliais ėjau link to... ką čia ėjau... tiesą sakant, ankstyva motinystė (dvyliktą klasę baiginėjant) tiesiog neleido svajoti apie nieką kitą, tik kaip suteikti šeimai geresnį gyvenimą.

Todėl dar būdama 20-ties pradėjau savo karjerą prekybos centre, daug dirbau, nes norėjau būti informacijos darbuotoja, o ne paprasta kasininkė. Sakysit, tik tiek? Pasiekiau labai greitai išsvajotą vietą. Nors dirbti buvo smagu, bet ne man, norėjosi kažko daugiau, o ir pinigėlių maža, todėl ieškojau savęs ir vis keičiau darbus. Dirbau padavėja, pyragų pardavėja, apsaugos darbuotoja ( pamatytumėt kokia apsauginė buvau sverianti 52kg ir 165 cm ūgio). Dirbau labai atsakingai, nes, manau, kad darbuotojas turi išmanyti savo darbą ir jį atlikti nepriekaištingai. Mama sakė, kad nekeisčiau darbų kaip kojinių, bet aš užsispyrus, sakiau, tik jaunystėje ir ieškoti savęs, ir vis maniau, kad esu verta šio to daugiau.

Įstojau į aukštąją mokyklą mokytis finansų, bet po pirmo kurso teko sustabdyti studijas, nes šeimoje pasiekėme krizinį laikotarpį, o viena nebūčiau išgalėjus už studijas susimokėti, teko visa galva pasinerti į geresnio darbo paieškas, o tuo tarpu su darbais buvo ne kas. Vienas žmogus sakė eik dirbt į valytojas, nieko nebaigus, o nori darbo geresnio. Pasakiau, kad dar savo istorijos šiuo darbu nesu pasiryžus papildyti (tikrai negalvoju, kad darbas blogas, tiesiog per lengvas, nieko nereikia galvoti).

Su drauge griebėmės rūbų pardavimo verslo, prisipirkom nesąmoningų rūbų, dar vietą ne kokią pasirinkome, nebuvo labai blogai, bet ir nieko gero nepasiekėm, todėl teko rinktis „skudurus“ ir ieškotis darbo, kol visko nepraradau. Su drauge jau nebebendraujame, tai buvo pamoka, kad versle draugysčių nelieka, išsiskiria nuomonės, požiūriai ... Visada svajojau dirbti darbą susijusį su menu, bet maniau, kad mano traukinys jau nuvažiavo. Vieną dieną pamačiau laikraštyje skelbimą jog ieško floristės, na ne biuro interjero dizainas, bet būtų ką veikti. Tiesą sakant neišmaniau net nuo ko pradėčiau, bet žinojau, kad sugebėčiau. Paskambinau... pakvietė pokalbiui, davė pakomponuoti, buvom dviese su kita mergina. Ėjau namo nukabinus nosį, nes ana mergina buvo baigusi kažką su floristika ir šiaip pademonstravo sugebėjimus menams. Ryte sulaukiau skambučio.. negalėjau patikėti... einu į darbą. Pasakė tik tiek, kad neužtenka mokėti menintis, pirmiausia, reikia mokėti parduoti prekę. Kadangi mano patirtis su žmonėmis buvo nemenka, o ir stropiai mokiausi, supratau, kad iš šios srities greit nepasitrauksiu.

Savininkę užpuolė alergijos, nebegalėjo dirbti su gėlėmis, sakė man vienai tęsti, bet pabijojau, dar jauna, mažai patirties, žmonės nepatikės, todėl išėjau dirbti į kitą gėlyną. Sekėsi netgi sakyčiau gerai, puikiai priėmė kolektyvas, o ir savininkė įvertino. Vis krimtau finansus. Buvo paskutiniai metai, pastojau antrą kartą... diplominis ant nosies... kadangi jau buvau pripratusi prie įtemto gyvenimo ritmo, nusprendžiau tuo pačiu pasirašyti ir verslo planą (savo gėlyną atsidaryti su dovanomis bei vestuvių floristika).

Išgirdau tuo metu apie INVEGOS garantijas, pasinaudojau. Viskas klostėsi kaip ir gerai, bet vėl pakišo koją vieta, todėl teko kraustytis... Daug praradome, bet nenuleidau rankų. Vyras buvo mano gyvenimo palydovas, užtarėjas, padėjėjas... iki šiol esu jam be galo dėkinga, kad manimi patikėjo ir vertė eiti pirmyn. Dukra gimė planuota ir labai laukiama. Pamenu parduotuvėje praleistas naktis su maniežu bei čiužiniu ant žemės. Iki išnaktų tvarkydavomės, dėliodavom prekes, statėm, konstravom patalpas. Vėliau teko daug dirbti, vyras daug padėjo.

Pamenu kaip verkiau, kai grįžus namo radau vėl miegančius vaikus... verkiau.. sakiau nei nepamatysiu kaip vaikai užaugs... o visa tai dėl jų darau. Sesuo ramino, kad ji sėdi namuose su vaikais ir mažiau praleidžia laiko nei aš su savais, nes grįžusi visą vakarą leidžiu tik su šeima, šuniukais žaisdavom iki suvaikėjimo. Nors buvo laikas, kai mažajai labiau reikėjo močiutės, šiuo metu iš darželio dažniausiai einame susikabinusios už rankų mudvi. O jeigu tenka man vesti į darželį, tai nešu ant rankų, ne todėl, kad ji nenorėtų eiti, o todėl, kad man gera ją glausti prie savęs, beje vaikai greitai užauga ir nebebus progos panešioti. Vyresnėlei dvylika metų. Daug padeda, gerai mokosi, mažosios autoritetas. Vis raginu mokytis ir siekti svajonės, bei nekartoti mano klaidų.

Pasisamdžiau darbuotoją, kad daugiau turėčiau laisvo laiko, daug dirbau, bet kuo toliau tuo geriau sekėsi, teko samdyti dar vieną. Jau treti metai rinkoje, susiformavęs puikus kolektyvas. Kasdien einu su šypsena ir noru į darbą (hobį). Sakoma, jeigu nori gyvenime nedirbti, dirbk tai kas tau teikia malonumą. Šiuo metu esu laimingiausias žmogus pasaulyje ir galiu pasakyti, kad svajonės pildosi, reikia tik nenustoti svajoti ir eiti svajonės keliu. Nebijoti suklupti, nes tik suklupus, galima suprasti, kaip gera atsistoti ir eiti pirmyn. Tiesa, einu link kitos svajonės.. kas nesvajoja – tas negyvena. O mano svajonės pildosi  . Nenustokite svajoti!

Renata

Gėlių salonas "Meilenė"