Vladimiras Putinas nepanoro suteikti Iranui karinės paramos – toks žingsnis būtų dar labiau pabloginęs Rusijos santykius su Izraeliu ir Jungtinėmis Valstijomis.
Tuo pat metu jis stengėsi išsaugoti bendrus projektus su Teheranu. Galiausiai Maskva apsiribojo keliais oficialiais susitikimais ir dviprasmiškomis Dmitrijaus Medvedevo pastabomis, kurias Donaldas Trumpas greitai ir griežtai sukritikavo, rašoma „The Insider“.
Maskva ragino Iraną ieškoti kompromiso
Per trumpą, bet intensyvų karą tarp Irano ir jo Vakarų priešininkų Rusijos reakcija buvo santūri. Iškart po pirmųjų Izraelio smūgių Irano teritorijoje Rusijos užsienio reikalų ministerija paskelbė įprastą pasmerkimą Jeruzalės veiksmams, tačiau taip pat priminė Teheranui, kad derybos su Vašingtonu tebėra galimybė.
Iš esmės Maskva ragino Iraną ieškoti kompromiso, o ne kovoti iki galo.
Bet kuriuo atveju Rusija neturėjo realių įtakos svertų. Karinė iniciatyva priklausė Izraeliui, o Rusija, kaip ir dauguma kitų šalių panašiose situacijose, galėjo tik raginti deeskaluoti konfliktą ir evakuoti savo piliečius iš Irano teritorijos.
V. Putino pareiškimas prieš susitikimą su Irano užsienio reikalų ministru buvo tokio pat santūraus tono. Jis pabrėžė, kad neseniai pasirašytame strateginiame susitarime tarp Rusijos ir Irano nėra „jokių nuostatų, susijusių su gynybos sritimi“.
Kitaip tariant, Rusija neturėjo jokios pareigos įsitraukti į karą Irano pusėje. Be to, V. Putinas subtiliai užsiminė, kad Teheranas yra bent iš dalies atsakingas už savo oro gynybos spragas: „Mes kartą siūlėme savo Irano draugams bendradarbiauti oro gynybos srityje,“ – sakė jis.
Ir pridūrė: „Tuo metu mūsų partneriai neparodė didelio susidomėjimo.“
Tačiau Rusijos prezidentas nenurodė, kada tiksliai buvo pateiktas šis pasiūlymas ar kokios konkrečios sąlygos jame buvo numatytos.
Vis dėlto V. Putino pastabose buvo aišku, kad jis jaučiasi nepatogiai dėl situacijos Irane ir kategoriškai atsisakė net svarstyti galimybę, jog Izraelis galėtų nužudyti aukščiausiąjį Irano lyderį Ali Khamenei.
Jis taip pat pažymėjo, kad Teheranas dar neprašė Maskvos karinės pagalbos – šis komentaras teoriškai paliko galimybę Rusijai persvarstyti savo poziciją, jei toks prašymas būtų pateiktas.
V. Putinas laikėsi užsienio reikalų ministerijos pozicijos, remdamasis jos pareiškimu, padarytu susitikimo su A. Araghchi pradžioje Kremliuje.
Nepaisant žiniasklaidos pranešimų, kad A. Araghchi atsivežė asmeninį ajatolos A. Khamenei laišką su raginimu Maskvai imtis aktyvesnio vaidmens, V. Putinas apsiribojo diplomatiniu mandagumu.
Iranas buvo priverstas stiprinti ryšius su Rusija
Vis dėlto situacija aplink Iraną kelia rimtą ilgalaikį pavojų Rusijai. Nuo 2022 m. Maskva daug investavo į santykių su Teheranu plėtrą.
Prieš pat Izraelio smūgius Irano ambasadorius Rusijoje paskelbė, kad 2024 m. Rusija tapo didžiausia Islamo Respublikos užsienio investuotoja, nors konkrečių skaičių nenurodė.
2023 m. Maskva investavo 2,7 mlrd. JAV dolerių (apie 2,5 mlrd. eurų) į Irano ekonomiką ir pažadėjo dar 8 mlrd. JAV dolerių (apie 6,8 mlrd. eurų) naftos ir dujų projektams.
Iranas buvo patikimas partneris, kuris dėl sankcijų ir izoliacijos buvo priverstas stiprinti ryšius su Rusija. Nors prekybos apimtys buvo kuklesnės nei, pavyzdžiui, su Turkija, bendradarbiavimas apėmė mokėjimo sistemų integraciją ir laisvosios prekybos zonos su Eurazijos ekonomine sąjunga kūrimą.
Tačiau Basharo al-Assado nuvertimas Sirijoje iškėlė klausimų dėl Rusijos strategijos regione. Damaskas buvo svarbus Maskvos įėjimo taškas į Artimuosius Rytus, o karinis buvimas Sirijoje stiprino Rusijos įvaizdį kaip regioninės galios.
Dabar, kai Sirijos valdžią perėmė priešiški islamistai, Rusijos investicijos ten, regis, buvo prarastos, o karinių bazių likimas – neaiškus.
Jei Teheranas seks Damasko pavyzdžiu, tai būtų rimtas smūgis Rusijos įtakai tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek globaliai.
Didžiosios valstybės nežiūri pasyviai, kaip žlunga jų sąjungininkai. Jei konfliktas tęsis, galima tikėtis, kad dalis Rusijos elito spaustų Kremlių įsikišti, siekiant užkirsti kelią Irano režimo žlugimui.
Tokią nuotaiką sustiprino JAV smūgiai Irano branduoliniams objektams – net trumpalaikis Vašingtono įsitraukimas padarė konfliktą globaliu.
Ar Kremlius galėjo įsikišti?
Trumpuoju laikotarpiu karas Artimuosiuose Rytuose Maskvai atnešė naudos. Naftos kainos kilo, o kuo konfliktas aštresnis, tuo didesnės kainos. Be to, Vakarų dėmesys laikinai nukrypo nuo Ukrainos.
Konfliktas tarp Irano ir Izraelio gali peraugti į nuolatinį, epizodinį susirėmimą, kuris destabilizuotų visą regioną. Tokiu atveju Izraeliui prireiktų papildomos JAV paramos, ir aišku, kad D. Trumpas visada teiktų pirmenybę Izraeliui, o ne Ukrainai.
Taigi, Rusijos sprendimas nesikišti davė trumpalaikės naudos, nors kartu kilo rizika prarasti investicijas. Tačiau įmanoma, kad Maskva ilgainiui pakeis poziciją – iš pragmatiškos į ideologinę.
Gali būti, kad įsigalėjo mintis, jog Rusija turi tiesiogiai, net ir karinėmis priemonėmis, neleisti JAV ir Izraeliui pasiekti savo tikslo – ajatolų režimo žlugimo.
Tačiau intervencija galėjo būti tik tiesioginė. Ginklų tiekimas (pvz., naikintuvai „Su-35“) būtų buvęs neveiksmingas: pažadėti dronai nebūtų pakeitę jėgų pusiausvyros, o Izraelio aviacijos pranašumas – išlikęs.
Be to, ginklų tiekimui prieštaravo ne tik Persijos įlankos valstybės ar Turkija, bet ir dalis Rusijos vidaus elito. Karo Ukrainoje metu išaugusi vidaus paklausa lėmė, kad „Su-35“ niekada nebuvo pristatyti Iranui (nors mokomieji „Yak-130“ buvo).
Maskvos motyvai aiškūs: šiuo metu ginklų tiekimas Iranui neturi prasmės – tai būtų „smūgis po kovos“. Be to, Iranui reikėtų laiko įsisavinti sistemas, o per tą laiką Izraelis galėtų jas sunaikinti.
Vis dėlto iki karo pradžios išliko tikėtina, kad Rusija galėjo įsikišti – gal net dėl D. Medvedevo migloto pareiškimo apie „neįvardytą šalį“, galinčią suteikti Iranui branduolinių ginklų.
Tokia grėsmė galėjo atgrasyti Izraelį ir JAV nuo eskalacijos. Tuo pat metu Maskva galėjo pozicionuoti save kaip derybininkę, siekiančią užtikrinti Irano režimo išlikimą mainais į branduolinės programos nutraukimą.
Tačiau taip neatsitiko. Maskva susilaikė, laukdama karo pabaigos, prisiimdama minimalią riziką ir vengdama tiesioginio įsitraukimo.
Kremlius teigia, kad viskas baigėsi taip, kaip jis siūlė – paliaubomis. Bent jau kol kas Rusija nerodo jokių ženklų, kad ketina įsivelti į dar vieną konfliktą.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
