Lina Abromavičienė
Vakar 100 metų jubiliejų atšventė šiaulietė Magdelena Macienė. Kilusi iš Minupių kaimo, Kelmės rajono, guvi ilgaamžė į Šiaulius gyventi atsikėlė 1988 metais. Kaip sako pati M. Macienė, labiau patiko gyventi gimtinėje, nes ten išliko visi prisiminimai, o labiausiai sunku buvo palikti dirbamą žemę, kurią taip mylėjo.
Dabar M. Macienei buityje tvarkytis padeda jos vienturtė dukra Nijolė Burneckienė, tačiau iki šiol šimtametė gyvena viena. Ilgaamžė sako, kad ją Dievulis taip ilgai žemėje laiko, nes ji visą gyvenimą daug dirbo, visada buvo geros nuotaikos ir sveikai maitinosi.
Nesitikėjo sulaukti 100 metų
Kilusi iš penkių vaikų šeimos M. Macienė brolių neturėjo, tačiau juos atstojo du pusbroliai. Gaila, tačiau jau visi artimieji ir draugai seniai mirę – liko dukra, anūkė ir proanūkis. Pasak dukros N. Burneckienės, nė vienas giminaitis taip ilgai negyveno, kaip jos mama. Seserys sulaukė vos 80 metų, šeimos vyrai mirė dar anksčiau, o M. Macienė vienintelė giminėje sulaukė 100 metų jubiliejaus.
„Nesitikėjau, kad taip ilgai gyvensiu. Dabar mane prižiūri dukra ir anūkė. Ir valgyt išverda, ir namus sutvarko, o aš sėdžiu kaip ponia. Nelabai kaip jaučiuosi, jau visi šonai skauda, sunkiau girdžiu, mažiau matau, tačiau daugiau niekuo nesiskundžiu. Tokia ta senatvė. Televizoriaus jau nebežiūriu, geriau radijo paklausau - žinių ar Mišių. O ką daugiau daryti? Juk atsibosta be darbo“, - pasakoja M. Macienė.
Šimtametė sako, kad jos ilgaamžiškumo paslaptis – žemės darbai, todėl ji tai ilgai ir gyvena.
„Norint ilgai gyventi, reikia daug dirbti. Geriausia – žemės darbus. Jei gulėsi ir žemės nedirbsi, tai ilgai ir negyvensi. Ir dabar tinginiai ilgai negyvena“, - teigia šimtametė.
Garbaus amžiaus sulaukusi M. Macienei ir dabar nenori sėdėti be darbo – ji turi savo daržą, kurį vasarą pati ir prižiūri.
„Norisi vis dar ką nors dirbti. Išeinu į lauką ir raviu, kol saulė į viršų nepatekėjo. Kai jau pakyla, einu namo, nes mano galva silpna, reikia saugotis. Ir atėjo ta senatvė...“ - atsidūsta šimtametė. 60 laimingos santuokos metų
M. Macienė su vyru susipažino ir ištekėjo, kai jai buvo 23-eji. Iki tol 7 metus ji tarnavo pas ūkininką. Kartu su vyru gyveno 60 metų. Dabar jau 17 metų, kai vyras mirė ir M. Macienė gyvena viena.
„Kai susituokėme, vyras iš savo tėvo gavo žemės ir man nebereikėjo tarnauti. Patys turėjome savo žemę dirbti. Auginome burokus, bulves – viską, ko reikėjo nedideliam 12 hektarų ūkiui. Turėjome pasistatę savo namelį.
Buvo labai gražus mūsų ūkis. Turėjome ir „sklepą“, ir ant prūdo krašto pirtį, bičių šešis avilius. Dėl savęs auginome ir gyvuliukų. Tik kartą pardavėme prieauglį ir vieną užaugintą paršą, tačiau daugiau viską auginome sau, todėl nieko netrūko“, - pasakoja šimtametė. Paklausus, ar sunkus gyvenimas buvo, nes tiek daug darbų tekdavo nudirbti, M. Macienė nusišypso: „Jei jėgos leistų ir turėčiau vyrą, dar kartą eičiau gyventi į kaimą ir ten dirbčiau, nes visi darbai buvo mieli širdžiai. Laisvalaikio beveik nebuvo – dirbdavome tol, kol saulė nenusileisdavo. Iš lauko sugrįždavome tik pavalgyti ir pamiegoti, nes tuoj rytas ir jau 6 valandą vėl keldavomės. Geras mano gyvenimas buvo dar ir todėl, kad gražiai ir su vyru sutardavome.“
Optimizmo nestokoja ir dabar
Jaunystėje M. Macienė buvo labai judri, mėgdavo dainuoti ir šokti.
„Vakarėliai dažniausiai būdavo šeštadieniais ar sekmadieniais. Kas didesnę trobą turėjo, pas tą ir rengdavome vakarėlius su šokiais. Šokdavome kaip pašėlę. Tačiau tada kaimo jaunimas ne tik linksminosi, bet ir netingėjo dirbti. Šiuolaikinis jaunimas visai netoks: ar jie moka šokti, ar jie moka dainuoti? Tik pasistumdo su alkūnėmis, ir viskas. O mes kaip šokdavome, kad uch...“, - prisiminimais dalijasi ilgaamžė. Pasak dukros N. Burneckienės, mama visada smagi buvo, todėl visą gyvenimą ją lydėjo dainos.
„Mama mėgdavo draugų kompanijas, su visais sutardavo. Gal todėl ji ir dabar nedejuoja – yra optimistė. Jei ką skauda, sako, kad praeis ir ryt jau nebeskaudės, o pas gydytojus beveik neina, nes sako, kad jie sveikatos daugiau nepridės“, - pasakoja dukra.
Nors M. Macienė nebuvo labai griežta, tačiau dukrą visuomet prižiūrėjo, mokė dirbti ir iš gegužinių liepdavo laiku sugrįžti namo.
„Prisimenu, kad mama sakydavo, jei laiku nepareisiu, gausiu į kailį. Vėliau sugrįžus visada bijodavau ir į namus įeiti, prie vartelių pastovėdavau. Kai tėtis įjungdavo šviesą, greitai bėgdavau namo. Žinojau, kad kitą kartą gali neišleisti į šokius arba lieps eiti karvių šerti. Kaime gyvenome, todėl viską mokėjau dirbti. Baigus Užvenčio mokyklą įstojau į Kauno medicinos mokyklą. Gavau paskyrimą dirbti Šiaulių ligoninėje akušere. Taip ir atsidūriau Šiauliuose. Vėliau ir mama atvyko gyventi į Šiaulius, nes buvo sunku susitvarkyti su ūkiu, todėl ūkį pardavė“, - pasakoja N. Burneckienė.
