Jei šeimininkai gerai neišdresiruoja savo keturkojų, vėliau tai gali atsirūgti ne tik prastais santykiais su augintiniu, bet ir finansiškai. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu, už šunų keliamą didelį triukšmą daugiabutyje ar gyvenamajame name, bauda gali siekti net iki 600 eurų.
Šunų mokyklos „DogPunk“ vyr. trenerė Žana Penkauskienė pabrėžia, kad reikėtų surinkti ir augintinių išmatas, ką Lietuvoje daro pakankamai mažai šunų šeimininkų.
„Negražu labai, pas mus gal turi užaugti kada nors ta kultūra. Aišku, turėtų būti labai daug šiukšlių dėžių šunų išmatoms. Jų yra padaugėję Vilniuje, bet norėtųsi, kad būtų dar daugiau“, – viliasi dresiruotoja.
Už lauke nesurinktas augintinio išmatas, ar vedžiojimą be pavadėlio šeimininkui piniginė gali paplonėti nuo 30 iki 120 eurų. Nusižengimą pakartojus, bauda siekia nuo 120 iki 230 eurų.
Be to, jei dėl augintinio kaltės sutriko žmogaus sveikata ar turtas, bauda gali siekti nuo 150 iki 300 eurų, o tokiai nuobaudai nutikus pakartotinai, tai šeimininkui gali atsieiti nuo 300 iki 550 eurų.
Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas šeimininkus taip pat įpareigoja paženklinti savo augintinius mikroschemomis ir įregistruotų juos į Gyvūnų augintinių registrą. Įstatymai Lietuvoje neleidžia ir auginti kovinių šunų bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnų.
Šunis reikia dresiruoti ir mokyti
Šunų mokyklos „DogPunk“ vyr. trenerė Ž. Penkauskienė dalinasi, kad dresiruojant šunį ir siekiant sukurti gerą šuns ir šeimininko tarpusavio ryšį, yra be galo svarbu sudaryti griežtas namų taisykles, kurias, be išimčių, taikytų visi šeimos nariai.
„Jeigu šeimininkui nepatinka, kad šuo užeina į virtuvę, o visiems kitiems dzin, tai išeina taip, kad pats pikčiausias ir be nuotaikos yra šuns šeimininkas. Ir šuo nesupranta, kodėl jam negalima užeiti į virtuvę tada, kada šeimininkas yra namie. Jis paiso tos taisyklės, supranta, bet galvoja, kad šeimininkas yra ne nuotaikoj, dėl to jam ir nepatinka. Tada gero ryšio nebus, o šuo namuose stresuos“, – pasakoja dresiruotoja.
Tas pats taikoma ir kitoms namų taisyklėms, pavyzdžiui, lipimui ant lovos ar pavadėlio tampymui, vedžiojant šunį lauke.
Be to, turi būti užtikrintas kokybiškas šuns maitinimas, taikomos tinkamos normos pagal amžių ir šuns specifiką.
Specialistė pabrėžia, kad reikia ir pamatuotai vartoti žodį „ne“, o pradėjus auginti šuniuką, stengtis perteikti geras emocijas, ant jo nerėkti.
„Turi būti gera nuotaika, labai pamatuoti žodžiai „ne“, per dieną žodžio „ne“ turi būti kuo mažiau. Turim visada skatinti gerą elgesį ir jei jau mes
pasakėm, kad ko nors negalima, turime parodyti kaip galima, kaip padaryti taip, kad mums patinka ir paskatinti tai skanėstais ir maistu“, – sako Ž. Penkauskienė.
Ji prideda, kad šeimininkui taip pat reikėtų gerai išmokti skaityti savo augintinio kūno kalbą.
Sužinoti, kokie prisilietimai ar paglostymai jam patinka ir tai taip pat taikyti, kaip atlygį ar pagyrimą šuniui, kai jis ką nors gerai atlieka.
Blogai skaitant šuns kūno kalbą, galima pakenkti šeimininko ir augintinio tarpusavio ryšiui.
„Žmonės kviečia pas save ir tada pradeda purtyti galvą. Šuo pradeda signalais ar mikrosignalais rodyti, kad jam nepatinka, gali iškentėti tą visą „procedūrą“. Bet po to nukenčia ir ta atėjimo komanda, ir pats ryšys“, – sako ji.
Specialistė akcentuoja, kad nėra nustatyto amžiaus, iki kada reikia šunį išmokyti tam tikrų komandų ar taisyklių.
Svarbiausia, įdėti daug ir nuoseklaus darbo, o padarius klaidų, palaipsniui jas taisyti.
Ydingus įpročius galima pakeisti
Ž. Penkauskienė dalinasi ir, kaip elgtis, jei šuo jau turi blogų įpročių.
Pavyzdžiui, jei vedžiojamas lauke, keturkojis nuolatos loja ant praeivių ar kitų šunų, reikia išsiaiškinti ar šuo loja, nes bijo, yra agresyvus, jaudinasi ar paprasčiausiai yra smalsus ir impulsyvus.
„Jeigu tai yra iš baimės, tai reikia šunį reabilituoti, kad jis nebijotų. Jeigu tai yra iš agresijos, kur, aš sakyčiau, labai mažas procentas tikrai iš agresijos loja ant kitų, tada yra kita strategija. Vis tiek reikia mokinti šunį apsiraminti bet kokiu atveju, jie patys labai sunkiai apsiramina ir nemoka to daryti“, – komentuoja Ž. Penkauskienė.
Ji teigia, kad svarbiausia, jog šuo suprastų, ką reiškia žodis „ramiai“.
Dresiruotoja pasakoja, kad šunų mokykloje ji su šuniu atlieka įvairius pratimus, pavyzdžiui, gulėjimo, kuriais šuo pasiekia ramybės būseną, ir tada „klijuoja“ pavadinimą ant veiksmo, kad keturkojui jis užsifiksuotų.
Tuomet, kai šuo pradeda įsisavinti komandas, galima jį po truputį supažindinti su įvairiais dirgikliais lauke, kuriuos dresiruotojai palaipsniui didina, kol galiausiai šuo pilnai išmoksta nebeloti ant praeivių ar kitų gyvūnų.
Moteris pasidalino ir atveju, kai pati augino šunį, kuris agresyviai reagavo į aplinkinius.
„Šuo labai prastai reagavo į kitus šunis, kartais į žmones. Praėjo pusė metų ir šuo buvo kaip žemė ir dangus. Ji jau vaikščiojo be pavadėlio, vengė konfliktų, nusukinėjo galvą ir žmonės nieko nereiškė.
Pradėjome nuo pasitikėjimo mumis namuose, nuo taisyklių, viskas vyko ramiai, be jokių nervų. Ir šuo pamažu prisitaikė, nesvarbu, kiek jai metų buvo“, – pasakoja dresiruotoja.
Tuo tarpu, jei šuo, paliktas namuose pradeda kaukti, turi išsiskyrimo nerimą – reikia šunį kaip nors užimti. Pavyzdžiui, prieš išeinant pridėti maisto, palikti įjungtą radiją ar muziką.
Taip pat galima apriboti erdvę prie išėjimo, kad šuo nematytų, kada šeimininkai išeina iš namų, daryti įvairias treniruotes, pavyzdžiui, apsirengti ir tuomet nueiti žiūrėti televizorių.
„Mes netgi esam darę, kad apsirengiam, išeinam ir nuosavam name per langą atgal įlipam ir vaikštom pirmyn atgal. Kartais tokie dalykai padeda. Bet jei yra rimtas išsiskyrimo nerimas, tuomet reikėtų kreiptis pas specialistus, taip pat, kaip ir su baimėmis ar agresija“, – sako dresiruotoja.
Ji priduria, kad šunų auklėjimo elektriniais antkakliais nepalaiko, nes neteisingai paduotas impulsas gali pažeisti šunų nervų jungtis smegenyse.
