Greta pagrindinių šiuolaikinės dailės rinkos dalyvių: dailininko, pelno siekiančių dailės organizacijų (dailės galerijos, aukcionai) ar prekybos agentų ir publikos, t.y. pirkėjo, lygiagrečiai šiame procese veikia ir dailininkus rengiančios aukštosios dailės mokyklos, dailės muziejai, kurie įsigyja ir saugo pripažintų skirtingų epochų kūrėjų darbus, taip pat kultūrinė žiniasklaida (dailės kritika).

Dailės švietimo organizacijos, ugdydamos dailininkų kūrybinius gebėjimus, netiesiogiai dalyvauja dailės kūrinio sukūrimo procese, o muziejai ir kultūrinė žiniasklaida (dailės kritika) yra tos ekspertinės grandys, kurios įteisina ir pripažįsta simbolinę dailės kūrinio vertę, lemiančią jo paklausą rinkoje. O dailės kūrinio pardavimas–pirkimas vyksta tikslingai bendradarbiaujant visiems rinkos dalyviams. Šiame procese išskiriami trys lygiai. „Pirminėje rinkoje“ parduodami pirmą kartą į ją patekę dailės kūriniai, „antrinėje“ – kartą įsigyti kūriniai perparduodami didesne arba mažesne nei pradinė kaina. „Tretinėje“ – dar kartą perparduodant dailės kūrinį viešame aukcione nustatoma jo vertė rinkoje. Taip dailės kūrinys įgauna ekonominę vertę ir kartu su energetiniais ištekliais, nekilnojamu turtu, įmonių akcijomis ir kt. tampa ilgalaikės investicijos objektu. Dailės kūrinio vertės augimą ir mažėjimą tarptautinėje rinkoje nusako „visuotinis dailės kūrinio vertės indeksas“ (Artprice Global Index /AGI, www.artprice.com). Taip 2004 metais „Sotheby’s“ aukcione ankstyvasis Pablo Picasso darbas „Berniukas su dūdele“ buvo parduotas už 108 milijonus dolerių (JAV). 1950 metais kūrinį už 300 dolerių įsigijusio savininko investicijos vertė kasmet (54 metus!) augo po 2 milijonus dolerių.

REKLAMA

Rengiant mokomąją knygelę „Permainų svoris. Dailės vadyba Lietuvoje“, apmąstant šiuolaikinės Lietuvos dailės rinkos padėtį ir mėginant išsiaiškinti dailės kritikos vietą, vaidmenį šiame procese, kalbinu kolegą, dailės kritiką ir verslininką Ernestą Parulskį, portalo www. balsas.lt direktorių.

Elona Lubytė: Ar ir kiek šiandienė dailės kritika dalyvauja formuojant dailės rinką Lietuvoje?

Ernestas Parulskis: Tradicinė lietuviška dailės kritika – o tai yra ilgesnės ar trumpesnės subjektyvios menotyrininkų parodinės impresijos, publikuojamos keliuose kultūros savaitraščiuose, įtakos rinkai nedaro jokios. Bet straipsniai apie dailininkus ir ypač tekstai apie interjerus gyvenimo būdo žurnaluose įtaką daro, nes formuoja mados paklausą. Žinoma, Lietuvoje yra ir dar viena – užsakomoji, institucinė rinka, kuriai įtaką daro ir analitinė kritika. O ji juk pas mus egzistuoja?

E. L.: Tarkime, taip, tačiau, regis, kol kas balansuojama tarp interpretacinio ir analitinio požiūrio.

E. P.: Visiškai teisingai. Abu požiūriai reikalingi, bet kalbant apie dailės (ar meno) rinką turi atsirasti trečiasis požiūris – dailės verslo analitika ir šio verslo laimėjimų patvirtinimas. Tokios publikacijos padėtų formuotis ne tik dekoratyvinei, saloninei – o kartu ir investicinei – dailės rinkai, bet paveiktų ir užsakomąją projektinių menininkų rinką. Menininkas, apie kurį rašo visur – ir specializuotoje, ir verslo, ir geltonojoje spaudoje, paramą gaus lengviau nei arogantiškai save izoliavęs kūrėjas.

REKLAMA

E. L.: Negi iš tiesų manai, kad pagal žinybinę priklausomybę suburtiems LR KSRF ekspertams, perskirstant projektines lėšas savo organizacijoms, daro poveikį spaudos publikacijos?

E. P.: Na, tarkim profsąjunginis žurnalas „Dailė“ įtakos nedaro. O kadangi tos lėšos skirstomos uždaroje bendruomenėje, kur dominuoja senosios ir naujosios nomenklatūros lobizmas, tai ir kitos lietuviškos publikacijos ypač didelės įtakos lėšų perskirstymui neturi. Šiame mechanizme susiformuoja oligopolinės rinkos dėsniai, o tokioje rinkoje jokios įtakos neturi nei paklausa, nei reklama. Bet ne tokiose uždarose rinkose – JAV ar senosiose ES šalyse narėse – vieša paklausa (aukcionai) ir reklama (publikacijos) įtaką daro gana didelę. Į tai atsižvelgia ir muziejų ekspertai, ir parodų kuratoriai. Nors ir jų idealizuoti nereikia – perkant egzistuoja ir kiti, ne rinkos veiksniai.

E. L.: Ar vertės nustatymo procesas nėra susijęs su nesutvarkyta dailės organizacijų infrastruktūra: neturime modernaus meno muziejaus, tikrų dailės galerijų, neorganizuojame dailės galerijų mugių, aukcionų (tik šiemet pradeda veikti pirmas reguliarus dailės kūrinių aukcionas „Meno rinkos agentūra“ www.menorinka.lt)?

E. P.: Jėga infrastruktūros nesukursi. Kol nėra poreikio, jos ir nebus. Bet net ir mūsų sąlygomis rinka veikia – juk už paveikslus mokami pinigai? Problema kita – niekas nežino ir negali argumentuoti, kodėl mokami būtent tokie pinigai. Kodėl dailininkui X už paveikslą sumokama 6350 litų? Kodėl ne 100 litų? Ar 100 000? Kas sugalvoja kainas? Kokie yra kriterijai? Vienas kriterijus aiškus – mados kriterijus, kurį suformuoja žiniasklaida. Nomedai Marčėnaitei savo kūrinius parduoti turbūt lengviau nei kokiam nors jos bendraamžiui, dirbančiam tiek pat kokybiškai, bet visiškai nežinomam? Antras kainos kriterijus – įprotis, besitęsiantis iš sovietinių laikų. Tuomet susiformavo kaina, kurią lėmė instituciniai kriterijai – vienas paveikslas tuomet kainavo maždaug mėnesio atlyginimą – jaunesni savo kūrinius parduodavo už bibliotekininko algą, vyresni ir populiaresni – už automobilių mechaniko. Taip viskas vyksta ir dabar – ką tik mokslus baigusiam studentui užtenka kasininkės algos, o žurnale „Žmonės“ interviu dalijančiam dailininkui už darbą reikia vyriausiojo vadybininko algos. Aš sutinku – tai gana teisingi dailės kainos formavimo kriterijai, bet teisingiausia vis dėlto yra antrinė rinka. O ji Lietuvoje neegzistuoja. Net atvirkščiai – kai netikėtai išnyra koks nors antrinės rinkos elementas – kad ir buvusio kunigo Ričardo Jakučio kolekcijos pardavimas iš varžytinių, – matyti, kad lietuviškoje antrinėje rinkoje kainos sumažėja: po dvidešimties metų klasikinių autorių, tavo aprašytų tyliųjų disidentų, darbai galiausia buvo parduoti pigiau, nei R. Jakutis juos įsigijo.

REKLAMA

E. L.: Ar galima esamą padėtį keisti?

E. P.: Keisti nereikia. Turi pasikeisti įpročiai – ir pirkėjų, ir pardavėjų. Galimi pirkėjai turi suvokti, kad meno pirkimas nėra ypatingas įvykis. Dar jie turi pamatyti, kad meno pirkimas yra ir gali būti nebrangus užsiėmimas. Trečia, jie turi suvokti, kad meno pirkimas yra didesnė arba mažesnė investicija – jie turi matyti, kad jų įsigytų autorių kūriniai brangsta, o ne pinga, kaip kad atsitiko su R. Jakučio kolekcija. Ir vienintelis kriterijus – jokio kito dar nėra sukurta – tai aukcionai. Ir šie aukcionai turi tapti ne kultūros, snobizmo, labdaros ar dar kokiais nors kitais renginiais, o paprastu prekiniu konvejeriu. Aukcionuose nereikia vakarinės aprangos.

Kitas nelemtas įprotis – baimė kalbėti apie pinigus. Ar esi bandžiusi galerijoje arba iš dailininko sužinoti, kokie darbai buvo brangiausiai parduoti, ką geriausiai perka, kokios apyvartos? Aš bandžiau, ir supratau, kad sistemos nėra. Vieni pasakoja noriai, bet šiek tiek pagražina, kiti – tyli net dosniai vaišinami, o treti.... Treti dar kažkaip elgiasi. Bet nėra jokios galimybės daryti bent mėnesines dailės pardavimų apžvalgas, nes niekada negausi visų reikalingų duomenų.

O nekalbėjimas apie pinigus rinkai labai kenkia. Kaip ir darbų pardavinėjimas iš dirbtuvių. Teigiame, kad tokia prekyba kenkia autoriams – negaus pensijų, neturės oficialių pajamų ir panašiai. Nieko panašaus – nuostolis abipusis. Jei pirkėjas nusidera ir pusvelčiui – už butelį – nusiperka paveikslą, sandėris, be abejo, neafišuojamas. Kuo daugiau slaptų sandorių, tuo labiau smunka dailininko žinomumas. Galų gale pirkėjas, manydamas, kad pigiai įsigijo gerą investiciją, po keliolikos metų supranta, kad turi nežinomo dailininko kūrinį, kurio vertė – vis tas pats butelis. Ir šitaip formuojamos bevertės kolekcijos, kurias galų gale nupirks kiti kolekcininkai, jau sukaupę nuosavas bevertes kolekcijas.

REKLAMA

E. L.: Tad gal numokim ranka į vietinę rinką ir veržkimės į tarptautinę?

E. P.: O ten jau kažkas laukia išskėstomis rankomis? Meno nepaprastai daug. Ir jis pigus. Žinoma, mūsų dailininkai tarptautinėje rinkoje dalyvauja, bet tas dalyvavimas yra susiorganizuotas. Aš pažįstu kelis menininkus, kurie turi savo agentus – ir JAV, ir Europoje. Šie superka darbus ir vėliau daugiau ar mažiau sėkmingai parduoda kaip dekoratyvinius interjero elementus. Turi mūsiškiai ir nuoširdžių gerbėjų, bet šis dalyvavimas tarptautinėje rinkoje labai atsitiktinis. O aukcionuose geriausiai perkama lietuviška sovietinių metų fotografija – moka vidutiniškai po 500 eurų už nuotrauką. O jei mūsiškiai pradėtų dalyvauti internetiniuose aukcionuose – kad ir „Ebay“, – jie patektų į žiaurias sąlygas. Šiuose aukcionuose nėra jokio vietinės mados ar įpročio kainodarinio veiksnio – tik laukinė pasiūla. Ir, atsidūrę tarp maždaug 40 000 darbų (tiek siūlo vien tik JAV „Ebay“ padalinys), turėtų pradėti nuo 50–200 JAV dolerių kainos. Tiek šiandien kainuoja nežinomų dailininkų menas.

Prisiminiau iliustratyvią istoriją – neseniai naršiau po internetinius aukcionus ir akis užkliuvo už netikėtos kainos – 12 000 dolerių. Autorius – kanadietis Michelis Pellus. Patikrinau jo realių, ne internetinių, aukcionų istoriją – juose kartais dailininkas dalyvaudavo, bet pardavė tik du paveikslus už kelis šimtus dolerių. Tai iš kur atsiranda 12 000 dolerių kaina? Manau, kad ir čia suveikia kontekstinė vertė – tą Pellus pristato nebloga galerija, jis pats – hiperrealistas, recenzijos frankokanadietiškoje spaudoje palankios, ir štai atsiranda tokia kaina. Gali būti, kad ji kada nors taps ir realios rinkos kaina. Kaip, tikiuosi, atsitiks ir su Rimvydo Jankausko-Kampo darbais. Dailininkas jau tapo lyg ir vietine legenda. Pirmame „Meno rinkos“ aukcione jo darbas parduotas už 17 000 litų, jo tapybos yra įsigiję muziejai. O šio menininko darbų tarptautinė aukcioninė istorija kiek kitokia – parduoti du darbai, abu Vokietijoje: 1992 metais už 690 dolerių ir 2006 metais – už 650. Bet, kaip jau sakiau, vietinė ir tarptautinė kūrybos vertė sutampa tik tuomet, kai dailininkas tampa reitinginiu ir aktyviu antrinės rinkos dalyviu.

REKLAMA

E. L.: Negaliu prieštarauti, bet norėčiau grįžti prie dailės kritikos. Ar esama būdų, kaip specializuotos spaudos autorius įtraukti į praktinį dailės rinkos pasaulį? Ar gali šiandienė interpretacinė dailės kritika tapti dailininko sąjungininke siekiant pripažinimo vietos dailės rinkoje?

E. P.: Aišku, gali! Tačiau dailės kritikai turi atsisakyti arogancijos ir pradėti dirbti. Nuo savirefleksijos pereiti prie žurnalistikos. Pakanka padaryti gerą interviu – kurio bent dalis būtų intriguojanti: provokuojanti, linksma ar dar kokia nors, ir tokį interviu nupirks kiekvienas žurnalas ar portalas.

E. L.: Ar tai reiškia, kad pas mus trūksta patrauklių publikacijų apie dailininkus, skirtų ne profesionalams, bet plačiajai visuomenei? T.y. tekstų, kuriuose galų gale būtų dekoduojamos lietuvių ekspresionistinės arba naujosios dailės išskirtinumą žyminčios interpretacinės metaforos?

E. P.: Jų ne trūksta. Jų nėra.

E. L.: Tada ar egzistuojanti valstybinė kultūrinės žiniasklaidos programinio subsidijavimo sistema, užtikrinanti minimalų čia rašančiųjų išgyvenimą, nėra žalinga, nes neskatina dailės kritikų keisti požiūrį į savo veiklos pobūdį?

E. P.: Ir žalinga, ir ne. Dabartinę dailės kritiką vertinu kaip išpuoselėtą sodą, kaip kultūros paminklą, nes šiame bare dirbantys autoriai rašo virtuoziškai. Dailės kritikų tekstai, nesuteikdami papildomos rinkos vertės aprašomiems objektams, tampa vertingi kaip literatūra. Todėl reikia subsidijuoti ir šį žanrą, nes jei jis išnyks... Tai lyg sąmoningai nugriauti architektūros paminklą. Nors tai jau daroma... Tačiau esminė bėda yra ne šis menkas subsidijavimas. Jis toks menkas, kad niekada nepakeis nišinės ir komercinės žiniasklaidos santykio. Todėl iš tikrųjų ar subsidijavimas yra, ar jo nėra – jokio skirtumo. Kol rašantys nesuvoks, kad jų produkcija gali būti realiai paklausi, kad kritikai irgi yra rinkos dalyviai, tol nesikeis niekas. O kol kas jiems pakanka dotacijų.

REKLAMA

E. L.: Ar, kada ir kaip tai galėtų įvykti? Juk ir pats esi atradęs naujų autorių, paskatinai savo el. laikraštyje rašyti kandžiąją Eglę Pauliną Pukytę, pasidalyti gurmaniškais receptais dailės istorikę Giedrę Jankevičiūtę! Ar įmanoma suvesti rašytoją (dailės kritiką) ir užsakovą, kaip parodyti, kad jie vienas kitam reikalingi?

E. P.: Įmanoma. Yra civilizuotas sprendimas – literatūrinė agentūra. Tai, tiesa, sunkus darbas – ir autoriai, kaip, beje, ir dailininkai, sunkiai susitaiko su mintimi, kad tarpininkų paslaugos kainuoja.

E. L.: Ar, kaip žiniasklaidos verslo dalyvis, nematai čia laisvos nišos?

E. P.: Taip, tai yra niša, tačiau jos, kaip ir kiekvienos tuščios nišos, užpildymui būtinos investicijos. Šiuo atveju – ir laiko investicijos. Nes kokybiškai rašantį žmogų paversti perkamu autoriumi per kelias dienas nepavyks. Bet kada nors kas nors tokią agentūrą Lietuvoje sukurs. Freelanceriai neturi vaikščioti po redakcijas su tekstais ir derėtis dėl honoraro. Tai autorių žeminantis procesas, jį turi atlikti storaodžiai tarpininkai.

E. L.: Gal tai ir yra atsakymas, kodėl pas mus nėra nepriklausomų rašytojų ir žurnalistų.

E. P.: Na, jų yra, ir nemažai, bet jie rašo tomis temomis, kurias leidėjai perka noriai – apie verslą, keliones, gyvenimo būdą. O dar reikia įtikinti, kad pirktų tekstus apie meną. Ir kad juos pirktų ne tik neturtingoji nišinė žiniasklaida.

E. L.: O ar šioje informacijos sklaidos srityje esama skirtumo tarp elektroninės ir spausdintinės žiniasklaidos?

E. P.: Didelio skirtumo nėra. Tradicinėje žiniasklaidoje įdomus straipsnis generuoja realios tiražo dalies nupirkimą, internete – naršytojų paspaudimus ir didesnes reklamos pajamas. Internete nereikia mokėti už spaudą ir platinimą, bet norint išlaikyti naršytojų suinteresuotumą reikia publikuoti gerokai daugiau originalių tekstų. Kadangi dirbu ir internetinėje, ir tradicinėje žiniasklaidoje, žinau, kad išlaikyti daugiau ar mažiau populiarų interneto portalą kainuoja tiek pat, kiek ir leisti apystorį mėnesinį žurnalą.

Kalbėjosi Elona Lubytė

Is 7MD
2007-12-03 17:24:14
Lapė 2007-12-03 12:23
Norėčiau pamatyti tą meno “biznierių“, sugalvojusį uždirbti iš Kampo darbų Frankfurte. Tikriausiai nagus jau iki kraujo nusigraužė. Sumos tokios juokingos, kad atmetus nuvežimo kaštus ir auciono procentus, liko tik buteliui. Tereikėjo palaikyti čia, Lietuvoje, ir šiandien parduoti už dešimteriopą kainą be jokių nereikalingų judesių. Dabar iš Kampo jei uždirbs, tai tik vokiečiai - kaip Mekas iš Mačiūno. Menas ne tas biznis, kur vakar litą įdėjau, šiandien du ar tris gavau. Reikia žvelgti į tolimesnę ateitį (žr. pvz.:“investicijos vertė kasmet (54 metus!) augo po 2 milijonus dolerių“) Investicijoms į meną situacija Lietuvoje tokia palanki, galimybės sukaupti vertingą kolekciją tokios geros, kad tik aklas to nemato. Meno rinka tik užuomazgos stadijoje ir aukštų kainų kol kas IŠ VIS NĖRA.
Atsakyti
GAUK NEMOKAMĄ tv3.lt NAUJIENLAIŠKĮ Į SAVO PAŠTO DĖŽUTĘ:
UŽSISAKYTI
REKLAMA
mhm 2008-01-17 17:31:18
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
meno pasiula Lietuvoje yra gana didele.Klausimas yra tik meno paklausa ir vadyba. Ypac meno vadyba.   ATSAKYTI
brbr 2007-12-04 17:22:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
tikra tiesa kad meno kolekcija - tobula investicija tiek savo gyvenimui, tiek vaiku ar anuku. taciau pripazinkite - vargu ar kiekvienas zmogus, turintis pakankamai pinigu investicijai, sugebetu sekmingai ivvestuoti i meno kurinius, tarkim kad ir dailes darbus. ir patrauklios laidos tokio tipo kaip keliai masinos zmones tik apie kultura cia negelbes. tam reikalingas auksto lygio isprusimas, kurio aukstoji mokykla tikriausiai nesuteiks. viska lemia asmeninis entuziazmas, domejimasisi ir t.t.
   ATSAKYTI
Andrius 2007-12-04 14:01:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Visu pirma nera idomiu laidu meno tematika.Sakydamas idomiu.turiu omeny tokias laidas,kurias ziuretu ne tik humanitarai ir menininkai,bet ir platesnis socialinis sluoksnis.As pats esu dailininkas,bet sunkiai prisiverciu ziuret dabartine laida"Kultura".Visiska nuobodybe ir stagnacija.O pvz tokias laidas kaip"Piningu karta" arba"Keliai.Masinos.Zmones" mielai paziuriu,nors ir nesidomiu verslo vingrybemis ar automobiliu subtilybemis.Tiesiog sios laidos paruostos dinamiskai,originaliai ir yra patrauklios placiam ratui ziurovu.Tad sutinku su straipsnio autoriais,kad meno rinkoje dar nera deramai patrauklai ir idomiai pristatomas meno pulsas.   ATSAKYTI
naujas oligopolijos desnis 2007-12-04 12:31:08
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
"Šiame mechanizme susiformuoja oligopolinės rinkos dėsniai, o tokioje rinkoje jokios įtakos neturi nei paklausa, nei reklama."    ATSAKYTI
rulskis 2007-12-04 06:39:39
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
verslininkas....   ATSAKYTI
Neris 2007-12-03 23:44:37
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Tiesiog akivaizdu, kad E.Parulskis pats nei perka, nei parduoda. Klausimas apie kainų nustatymą elementariai paprastas - paklausos ir pasiūlos santykis lemia. Poreikiai taip pat formuojami (žmonės perka daugybę bereikalingų daiktų), kritikos pareiga - padėti pirkėjui atskirti meną nuo šlamšto ir paaiškinti, kad šiuo metu gerų menininkų Lietuvoje - vienetai, o gerų kūrinių mažiau, nei galinčių ar norinčių juos įsigyti, pinigų visada yra daugiau, negu gero meno. Apie internetinius aukcionus kalbėti iš vis neverta - save gerbiantis menininkas vargu ar tuo užsiima, rimtas pirkėjas tuo labiau.    ATSAKYTI
ech le-tuva 2007-12-03 21:31:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Pradzioje skaiciau , tarsi, trokshdamas, nes tokiu tekstu beveik Lietuvoje nebuna. Veliau emiau nervintis, nes nusishnekama.
Ar autorius taip nesiorientuoja situacijoje?
Vienas faktas teisingas, du klaidingi. vienas teisingas , kitas melagingas. Ka cia, kas nori apgauti? Gal man reiktu parashyti? .... Gal ne- nera pokiciams PRIELAIDU.   ATSAKYTI
Is 7MD 2007-12-03 17:24:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
Lapė 2007-12-03 12:23
Norėčiau pamatyti tą meno “biznierių“, sugalvojusį uždirbti iš Kampo darbų Frankfurte. Tikriausiai nagus jau iki kraujo nusigraužė. Sumos tokios juokingos, kad atmetus nuvežimo kaštus ir auciono procentus, liko tik buteliui. Tereikėjo palaikyti čia, Lietuvoje, ir šiandien parduoti už dešimteriopą kainą be jokių nereikalingų judesių. Dabar iš Kampo jei uždirbs, tai tik vokiečiai - kaip Mekas iš Mačiūno. Menas ne tas biznis, kur vakar litą įdėjau, šiandien du ar tris gavau. Reikia žvelgti į tolimesnę ateitį (žr. pvz.:“investicijos vertė kasmet (54 metus!) augo po 2 milijonus dolerių“) Investicijoms į meną situacija Lietuvoje tokia palanki, galimybės sukaupti vertingą kolekciją tokios geros, kad tik aklas to nemato. Meno rinka tik užuomazgos stadijoje ir aukštų kainų kol kas IŠ VIS NĖRA.   ATSAKYTI
REKLAMA

Top Video

Darbo birža taps Užimtumo tarnyba
DABAR RODOMA
Darbo birža taps Užimtumo tarnyba
DABAR RODOMA
Lietuviai gyvena dešimčia metų trumpiau nei statistinis europietis
DABAR RODOMA
Javapjūtės įkarštyje laukuose plušantį darbininką ištiko siaubinga mirtis
DABAR RODOMA
Vilniaus švenčia: po gero mėnesio rekonstrukcijų rytoj Vilniaus oro uoste vėl tūps lėktuvai
DABAR RODOMA
Košmaras Venesueloje: išbadėję žmonės grobia zoologijos sodo gyvūnus
DABAR RODOMA
Į Turkją išsiruošę lietuviai įspėjami saugotis siaučiančio viruso: rimčiausias pavojus vaikams
DABAR RODOMA
Prezidentas Valdas Adamkus išgrido svarbiausią žinią, kovoje su vėžiu
DABAR RODOMA
Medikai sukrėsti – į ligoninę atvežtas pusantrų metukų mažylis, apsinuodijęs žiurkių nuodais
DABAR RODOMA
Po pergalingos dvikovos su prancūzais atsigavo krepšininkų ir jų sirgalių viltys bei širdys
DABAR RODOMA
Prieš masines karines rusų pratybas Putino vizitas per Lietuvą į Karaliaučių

Televizija

Į viršų