Pokalbis su buvusiu krepšininku – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Kaip vertinti situaciją? Laimėjome prieš amerikečius, bet buvome sutriuškinti latvių.
Manau, kad pirmiausia reikia skirti čempionatą į dvi dalis – sėkmingoji ir baigiamoji fazė, kurios kertinės rungtynės buvo prieš serbus. Nuo to prasidėjo mūsų bėdos ir lūkesčių griuvimas.
Iš tiesų, vertinu rinktinės pasirodymą per pirmas 5 rungtynes puikiai. Kiekvienas žaidėjas parodė, ką gali ir netgi daugiau, nei iš jų laukėme. Rezultatai buvo puikūs, dominavome visose rungtynėse, nupūtėme net ir amerikiečius, kas, matyt, vėliau padarė mums meškos paslaugą.
Patys žaidėjai tarpusavyje tikrai gerai bendravo, labai gerai vienas kitą keitė, tiek startinio penketo žaidėjai, tiek kylantys nuo suolo, buvo vienodai geri. Žodžiu, stebėjomės, džiaugėmės ir laukėme, kuo čia viskas baigsis.
Bet prieš amerikiečius gražiai laimėjome, atėjo serbai – viskas į apačią. Po to vėl laimėjome, ir vėl pralaimėjome. Kas tai yra? Ar patys krepšininkai įtikėjo, kad yra labai stiprūs ar kaip tik nėra pasitikėjimo?
Emocijų būna įvairių rūšių. Kartais per didelis džiaugsmas, per didelės teigiamos emocijos taip pat palieka juntamą pėdsaką žaidėjo psichologijoje. Manau, kad po pergalės prieš amerikiečius turėjome teisę džiaugtis, bet matėme, kad ir treneriai, ir kai kurie žaidėjai stabdė arklius sakydami, kad dar nieko nelaimėjome.
Serbai pakeitė mūsų žaidimą ir mūsų žaidimo kokybę per labai gerą, nuožmią gynybą. Mūsų planas tiesiog neveikė, o kaip prieiti prie plano B ar C neradome vaistų.
Gal mums pritrūko kai kurių žaidėjų – Sabonio, Lekavičiaus, kitų – gal jie būtų mums padėję?
Pilnai su tuo sutinku, nes visos komandos, kurios ėjo toli, turėjo individualiai stiprių žaidėjų, kurie, kai planas neveikia, gali imtis individualių kokybiškų veiksmų. <...> Tokių rungtynių, kurios yra lemiamios, bet pralaimimos dideliu skirtumu, yra labai nedaug. Jos vyksta nuožmiai, apylygiai.
Prieš latvius irgi neatsirado nė vieno, kuris bent kiek atgaivintų komandos pasitikėjimą, uždegtų kitus, todėl buvo prarastas pasitikėjimas ir baltas rankšluostis iškrito labai anksti.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
