Kai Milano „Olimpia“ galingą sezoną turėjęs A.Gudaitis susižeidė kelį, D.Adomaitis privalėjo perpaišyti priekinės linijos pamatus, kuriuos be A.Gudaičio turėjo sudaryti Jonas Valančiūnas bei Domantas Sabonis.
Su šiais bokštais Lietuva būtų turėjusi itin fiziškai galingą centrų trejetą, aplink kurį būtų buvę galima išdėstyti likusius žaidėjus.
Atrankos varžybose iš priekinės linijos žaidėjų rinktinės aprangą dar buvo apsivilkę Martynas Echodas, Eimantas Bendžius, Evaldas Kairys, Edgaras Želionis, Martinas Gebenas, Vaidas Čepukaitis, Gytis Masiulis, Kšištofas Lavrinovičius, Egidijus Mockevičius ir Laurynas Birutis.
Iš priekinėje linijoje galinčių žaisti, kai naudojamas žemas penketas, galima išskirti Edgarą Ulanovą, Mindaugą Kuzminską, Gediminą Oreliką, galbūt Arną Butkevičių.
Iš nežaidusių atrankoje, bet savo meistriškumu tinkamų rinktinei, galima paminėti Paulių Jankūną ir Donatą Motiejūną. Pastarasis, turbūt, tik stebuklo atveju apsivilks Lietuvos marškinėlius, kol ją treniruos D.Adomaitis. Tad pasirinkimas lieka labai siauras.
Netrukus 35-ąjį gimtadienį švęsiantis P.Jankūnas visą sezoną kovoja su sveikatos bėdomis ir dažniau stebi Kauno „Žalgirio“ žaidimą su elegantišku, o ne sportiniu kostiumu.
G.Orelikas taip pat kovoja su kelio trauma, dalis likusių žaidėjų pasaulio čempionate labiau tinkami būti 11-12 žaidėjais, nei įtaką darančiais rinktinės nariais.
Ką lipdyti aplink D.Sabonį ir J.Valančiūną? D.Adomaičio planuose ryškiausiai turėjo šviesti E.Bendžiaus, puikiai žaidusio atrankoje ir galinčio bausti varžovus tritaškiais, M.Kuzminsko, dažnai rungtyniaujančio ketvirtoje pozicijoje, tą patį daryti galinčių E.Ulanovo bei J.Mačiulio pavardės. Tačiau pastaroji ir pakibo nežinomybėje.
8,6 taško, 4,9 atkovoto kamuolio ir 1,4 rezultatyvaus perdavimo – tokia J.Mačiulio statistika šio sezono FIBA Čempionų lygos varžybose, bet skaičiai nepasako visos tiesos, kurią apnuogino puolėjo trauma.
Mačiulio svarba
Pirminės gydytojų prognozės J.Mačiuliui nieko gero nežada – kalbama net apie penkių mėnesių reabilitaciją, kuri iš esmės užkirstų kelią bet kokioms krepšininko ir D.Adomaičio viltims išvysti veteraną Kinijoje.
Aišku, J.Mačiulis nebūtų J.Mačiulis, jeigu net ir sunkios traumos akivaizdoje netrykštų pozityvumu ir noru kautis.
„Apie pasaulio čempionatą dar negalvoju ir jo nelaidoju, nes gali būti, kad atvers alkūnę ir pamatys, jog situacija nėra tokia baisi, kaip atrodė. Arba operacija bus sklandi, reabilitacija – sėkminga, ranka netins, nevyks kitos nesąmonės.
Alkūnė – ne kelis ir ne petys. Jų traumos būna sudėtingesnės. Juolab kad tai – kairė alkūnė, ne pagrindinės mano rankos. Tad bus svarbiausia susigrąžinti jėgą. O reabilitaciją galėčiau baigti ir sugrįžęs į aikštę, apie tai net neįmanoma būtų svarstyti, jei būtų peties arba kelio trauma“, – lrytas.lt žurnalistei Eglei Šilinskaitei-Puškorei prieš operaciją kalbėjo krepšininkas.
J.Mačiulis įvairaus amžiaus šalies rinktinėse žaidė nuo pat 2001-ųjų, o vyrų rinktinės aprangą apsivilko 2007 metais ir dešimt vasarų iš eilės atvykdavo į stovyklas bei vykdavo į čempionatus.
Krepšininkas būdavo ne tik vienas svarbiausių žaidėjų, dažniausiai užimdavęs vietą starto penkete, bet ir jo žodis rūbinėje turėjo milžinišką reikšmę.
Veterano patarimai ir autoritetas buvo neginčijami dalykai. D.Adomaičiui ieškant, kuo pakeisti jį aikštėje, rinktinės žaidėjai turės rasti, kas perimtų likusį moralinio lyderio vaidmenį.
Šias pareigas beabejonės ir toliau eis Mantas Kalnietis, dar svaresnį žodį turės tarti Jonas Valančiūnas.
O kas pakeis J.Mačiulį aikštėje?
Sunki užduotis
Straipsnio pradžioje jau minėjome, kad rinktinė turi problemų priekinėje linijoje, o J.Mačiulis turėjo jas spręsti. Galingo sudėjimo puolėjas jau 2017 metų Europos čempionate žaidė ketvirtoje pozicijoje, ją dažnai užėmė ir vėliau, žaisdamas klubuose, tame tarpe ir šį sezoną Atėnų AEK gretose.
Jam ši pozicija yra labiausiai tinkama iš visų likusių D.Adomaičio pasirinkimų. Jis turi pakankamai taiklią ranką, kad galėtų bausti varžovus tolimais metimais ir išplėsti aikštę, bet tokį tvirtą kūną, kurį nustumti sunku net aukštesniems ir sunkesniems varžovams.
Taip pat J.Mačiulis vis dar pakankamai judrus, kad netaptų pažeidžiamu gynyboje, kai varžovai taip pat naudoja žemą, greitą penketą.
Žiūrint į kitus kandidatus – M.Kuzminskas visada labiau spindi rungtyniaudamas lengvuoju krašto puolėju, E.Bendžius yra per daug pažeidžiamas gynyboje, A.Butkevičius turi labai mažai patirties ir neaišku, ar jis yra pasiruošęs šuoliui į aukščiausią lygį, tuo tarpu E.Ulanovo stūmimas į baudos aikštelę būna veiksmingas, kai jis žaidžia prieš žemesnius ir fiziškai silpnesnius varžovus, kuriuos gali įveikti nugara.
Taip pat verta pastebėti, kad šis elementas daug geriau veikė prieš metus, o šiame sezone daugelis komandų jau susiprato, kaip reikia apsiginti nuo tokių paprastų, bet efektingais buvusių E.Ulanovo žaidimo epizodų.
D.Sabonio stumtelėjimas į ketvirtą poziciją gali turėti savo vaisių, bet tarp jų gali įsimaišyti ir vienas kitas rūgštesnis.
Indianos „Pacers“ komandoje lietuvis spindi žaisdamas centru ir būtent šioje pozicijoje praleidžia beveik visą laiką, kurį jam skiria treneris. Rungtyniaudamas ketvirtu numeriu šalia kito centro D.Sabonis nėra toks efektyvus ir naudingas, bet pasaulio čempionate prieš kai kurias ekipas jo ir J.Valančiūno tandemas gali veikti. Kaip prieš kitas – neveikti.
Rinktinės paveikslas
Dėliojant galimą Lietuvos rinktinės dvyliktuką iš esmės galima išskirti septynias garantuotas vietas – J.Valančiūnui, D.Saboniui, M.Kalniečiui, M.Kuzminskui, E.Ulanovui, Mariui Grigoniui ir Lukui Lekavičiui.
Toliau ryškiausiai kandidatais galime laikyti Adą Juškevičių, Renaldą Seibutį, Roką Giedraitį, E.Bendžių ir P.Jankūną, jeigu šis bus sveikas ir pasiruošęs padėti.
Įžaidėjų grandį neabejotinai turėtų sudaryti M.Kalnietis su L.Lekavičiumi, šiose pozicijoje gali žaisti ir A.Juškevičius, kurio pagrindinė pozicija yra atakuojančio gynėjo.
Ši poziciją priimtiniausia ir M.Grigoniui, R.Seibučiui bei R.Giedraičiui. Gali būti, kad D.Adomaitis vešis visus šiuos šešis krepšininkus. R.Seibutis žaidžia gerą sezoną Ispanijoje ir yra šalto matęs veteranas, galintis užimti tą J.Mačiulio vaidmenį rūbinėje.
Tuo tarpu R.Giedraitis yra patikimas metikas, sugebėjęs pagerinti ir savo gynybą. Jis itin tinkamas greitam žaidimui, kuriame gali būti sunkiai sustabdoma jėga. Kartu krepšininkas gali pasislinkti ir į lengvo krašto poziciją.
Dar viena nepaminėta pavardė, kuri tikrai turėtų sulaukti kvietimo bent į stovyklą – Artūras Milaknis. Tinkamomis sąlygomis jis gali bausti varžovus ir kas svarbiausia – tą padaryti per trumpą laiką.
Milas gali būti mestas į aikštę ir keliais tritaškiais perlaužti rungtynes ar sugrąžinti komandą į jas.
Žvelgiant į priekinę liniją, viskas priklausys nuo D.Adomaičio vizijos – norės lengvesnės ir greitesnės ar lėtesnės ir fiziškai stipresnės.
J.Valančiūnas ir D.Sabonis bus jėga, kurios bijos varžovai, o šalia jų minučių turėtų gauti M.Kuzminskas ir E.Ulanovas, kartu galėsiančių žaisti ir trečiais numeriais.
Tad dar lieka dvi laisvos vietos, galinčios sumažėti iki vienos, jei P.Jankūnas bus pasiruošęs.
Jeigu bus, E.Bendžius turbūt atrodo logiškiausias pasirinkimas, užimti paskutinę vietą rinktinėje.
Jeigu nebus, prie E.Bendžiaus reikės prijungti arba dar vieną žemą, bet ketvirtu numeriu galintį žaisti krepšininką, arba masyvesnį vidurio puolėją.
Čia ryškiausiai švies A.Butkevičiaus ir galbūt Antano Kavaliausko pavardės, savo žodį gali turėti M.Echodas, E.Mockevičius ar M.Gebenas.
Viena aišku – D.Adomaičio laukia įdomus pasirinkimų metas, kurio, tikėkimės, jokios kitos traumos, nesklandumai ar asmeniniai nesutarimai nesujauks.
D.Motiejūno buvimas komandoje išspręstų daugelį aukščiau aprašytų klausimų, bet tikėjimas, kad nesutarimai baigsis – minimalūs.
